Mintys (Net ir šiukšlės turi porą...)

Keista ramybė ir susikaupimas tvyro ore. Aplinkui tave daug sunkiam darbui pasiryžusių vyrų žvelgiančių į vis tamsėjančią padangę. Pirmieji nedrąsūs ir tingūs žingsniai tikslo link. Visi skirtingai renkasi judėjimo spartą ir ne visi čia senuoliai – visada atsiranda bent vienas naujokas, kurio gal niekada ir nepamatysim. Susirinkus prie judančio vakarienės stalo visi turi savo reikmenis ir kaip išbadėjusių vilkų gauja laukia pirmosios aukos, kuri viena niekada nepasirodo. Lėtai, bet užtikrintai ir viena kryptimi jundančios kažkam jau nereikalingos atliekos atslenka iki mūsų, kur jas pasitinka kelių darbininkų glėbiai ir be jokio pasigailėjimo metamos nuo stalo, nes mes valgome tik varį ir laidus. Praėjus pirmai valandai jau matomi pirmieji prakaito lašiukai, o nuo smarkaus darbo patalpoje susikaupė būrys dulkių, tačiau čia susirinko vyrai, tad darbas tęsiasi iki kol sutemsta ir visas šiukšlių krūvas apgaubia tamsa. Pritildžius muziką gali girdėti kaip už sienų vyksta atskiras gyvenimas, o pažiūrėjus per langą matomi keli raiteliai jojantys ant savo metalinių žirgų per šiukšlių klodus vis mažindami jų tūrį. Tačiau nukreipti dėmesio ilgam negalima, nes kelios klaidos ir viskas tuoj tuoj sustos. Pirmoji pertrauka gailestingai nuaidi per visą sąvartyną. Kelių žmonių veiduose matomas palengvėjimas, o kitiems pertrauka net nebuvo reikalinga. Kiekvienas susiranda sau artimą kampelį ir valgo šiltą maistą. Į darbą kimbama tuoj pat praėjus pusvalandžiui ir švariais veidai bei rankomis vykstame į dar vieną interaktyvų kino seansą, kur reikia stovėti, o 3D efektai tokie tikroviški, kad išeini visas dulkinas bei kartais ką nors nusibrozdinęs. Pirmosios minutės darbo tingios, nes organizmas aptingęs, tačiau kaip ir traukinys, mūsų darbas įsibėgėja. Laikas bėga greitai ir nepastebimai atbėga dar viena pertraukėlė, kurios metu spaudžiamos cigaretės purvinomis rankomis ir panaikinami paskutiniai maisto likučiai. Likusios dvi valandos būna pačios sunkiausios, nes organizmas jau laukia tos minkštos ir išvaduojančios nuo realybės lovos. Su lyg pirmaisiais saulės spinduliais visiems atsiranda didelis palengvėjimas. Paliekant savo darbo vietą pamatai kokie gražūs yra rytai, kaip grakščiai krenta vandens lašiukai nuo aplinkui išdėstytų metalinių aparatų. Nesvarbu, jog peizaže didžioji dauguma yra šiukšlės, nes pirmieji laikinos laisvės žingsniai viską sudėlioja į savo vietas. Kartais tais rytais pagalvoju, kad net ir šiukšlės turi savo porą, o aš namo grįžtu vienas į savo mažą vieną kambariuką, kur vienas išmiegosiu visą dieną ir vienas eisiu darban, vienas stovėsiu ir dirbsiu savo sparta...

Na, o jeigu būčiau normalus žmogus tiesiog būčiau parašęs, kad susiradau juodą darbą išvykęs į Londoną