Dėl tam tikrų techninių nesklandumų, kurios sukėlė blogger‘is (iš dalies labai nuvylė), nes neleidžia estetiškai sudėlioti fotografijas taip, kaip aš noriu, pavyko gremėzdiškai įdėti tik vieną... Tačiau viskas labai gražiai pateikiama efoto.lt puslapyje, kur kaip tik jau pasirodė mano straipsnis. Žinoma, su pataisytomis klaidomis bei žodžio "britva" nenaudojimu :D
Šiek tiek istorijos
Tai nėra Olympus firmos istorija, kurią galite rasti internete. Ši istorija prasidėjo 2005 metų liepos 9 dieną, kai padariau pirmą kadrą su Olympus C770 UZ, į kurį žiūrėjau labai neigiamai, nes norėjau visai kito fotoaparato, tačiau pirmasis kadras pakeitė viską – įsimylėjau... Keistai malonus, bet kartu ir atsakingas jausmas ta meilė. Praleidus su šiuo mažyliu kelis metus, turėjau išsiskirti, kadangi likimas pakvietė mane studijuoti fotografijos technologiją Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Būtent todėl nusprendžiau griebtis už didesnio kalibro fotoaparato. Nors vis dar jaučiau didelį prieraišumą Olympus, akys pradėjau ganyti į Nikon arba Canon siūlomus ir man įperkamus DSLR, tačiau ilgų svarstymų eigoje buvo nuspręsta, jog Olympus E-510 ergonomika bei kokybės ir kainos santykis man yra tinkamiausias. Turbūt be šio lemtingo žingsnio, dabar mano rankose jau būtų Nikon D7000... Nuo tos dienos, kai ant kaklo pradėjo su manim kartu visur keliauti naujasis mano geriausias draugas, pradėjau matyti pasaulį kitokiomis spalvomis, nes palyginus su kolegų darytomis fotografijomis, maniškės nereikalavo jokių papildomų spalvų korekcijų (nebent pats nustačiau prastai baltos šviesos balansą). Žinoma, apie ISO 1600 tik pasvajodavau, nes jau ties ISO 800 kadras gan “purvinas“.
Taigi, bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, metai ir mano širdyje atsirado vietos naujam modeliui, kadangi senasis E-510 jau nebegalėjo suspėti su manimi, pradėjo spyriotis labai atsakingais momentais, todėl jam pačiam pasidavus, pradėjau svajoti ką Olympus pasaulis tokiam energingam ir mėgstančiam gamtą vartotojuj. Palaukus metus, perskaičius visus įmanomus gandus, sudėjus labai daug vilčių buvau nuviltas išvydęs mažai pasikeitusį, parametruose ganėtinai nusileidžiantį konkurentams fotoaparatą. Prireikė nemažai laiko iki galutinio apsisprendimo, kai aplink pradėjo byrėti naujausi fotoaparatų modeliai... Tad štai dabartis – lyg ir ne istorija, tačiau su lyg kiekviena diena palieku daugybę puikių atsiminimų, kurie rytoj, po savaitės, mėnesio, metų bus istorija, kurios niekada nenorėsiu atsižadėti. Kodėl? Skaitykit toliau, jeigu netyčia sudomino mano, visiškai su techniniu straipsniu, nesusijusią įžangą.
Pagrindiniai parametrai
Vaizdo taškai - 12.3 milijono (4032x3024)
Jutiklio dydis - 17,3 x 13 mm
Jautrumas (ISO) – 100 – 6400
Fotografavimas serijomis – 5 kps
AF taškai - 11
Video formatai - 1280x720, 640x480 (30kps), M-JPEG
Laikmenos - SD, SDHC, SDXC, CF
LCD ekranas – 3 coliai, 920 Kt
Svoris – 800g
...tačiau tai tik paprasti parametrai, kurie iš tikro nors ir pasako daug, tiek pat ir nutyli. Reiktų nepamiršti naujojo TruePic V+ procesoriaus, kuris ir nulėmė viso straipsnio pavadinimo priežastį apdorodamas kiekvieną kadrą. Pagrindinis skirtumas tarp E-3 ir E-5 žinoma yra megapikselių skaičius – nuo 10 pakilo iki 12 mpx. Dauguma būtent dėl šio parametro pradėjo didelius ginčus, nes pagrindinis argumentas buvo – mažai... Tačiau reikia nepamiršti, kad tai live MOS 4/3 standarto sensorius, kurie ties 12 mpx pasiekia savo ribą ir būtent tai akcentavo Olympus atstovai prieš kelis metus užbaigdami megapikselių skaičiaus karą, kurį pradėjo Canon. Išvados dėl megapikselių, vaizdo kokybės, ISO ir kitų parametrų bus išdėlioti pabaigoje, todėl lekiame prie sekančios skilties, prieš tai paminėjus, jog 11 AF tašku lygiai tiek pat nereikalingi kaip ir 20, 50 ar net 100... užtenka vieno – centrinio.
Ergonomika
Niekada neturėjau priekaištų, tačiau šį kartą, po kelių savaičių naudojimo, galiu pasakyti, kad gan sunkoka priprasti prie didesnio kūnelio nuo E-510 mažų gabaritų. Vis dar nepatogus mode mygtukas, kuris yra pagrindinis – norint užspausti jį, tenka paleisti kairę ranką nuo objektyvo, mat kitaip trūksta kelių milimetrų mano mažoms rankoms. Nepaisant šio vieno minuso, kuris iš tikro dar neturėjo didelės įtakos mano fotografavimui, jokių nusiskundimų nėra.
Vos pažvelgus į užpakalinę fotoaparato dalį, negalima nepastebėti 8cm 940 tūkstančių raiškos besisukiojančio LCD ekranėlio, kas yra didelis ir labai pavėluotas Olympus žingsnis, kadangi didžiausia problema ir buvo, kuri sulaikė mane nuo E-3. Dar nespėjau priprasti prie jo lankstumo, nes instinktyviai klaupiuosi/guluosi ant žemės norėdamas nufotografuoti ką nors iš labai žemo taško. Tiesa, viena mintis neduoda ramybės – kas jeigu netyčia per smarkiai užlaušiu ekranėlį į priešingą jo pusę... Būtent tai ir pristabdo dažniau atplėšti jį nuo savo įprastinės būsenos.
Svoris. Keista, galvojau, jog pajausiu didžiulį skirtumą, tačiau naudojant kit‘inius objektyvus arba zuikio 50mm f2 labai didelio diskomforto nejaučiau, bet ir čia atsiranda šioks toks apmąstymas apie Olympus sistemą, kurios pagrindinis šūkis yra kompaktiškumas. Čia jo tikrai nėra. Ypač, kai Pentax K-5 sveria 660 gramų. Manau, kad uždėjus kiek sunkesnį objektyvą šis svorio skirtumas pasidaro kur kas aktualesnis. Nekreipiant dėmesio į tai ką parašiau apie dydį ir svorį reikia nepamiršti paprastų mirtingųjų, kuriems kuo didesnis ir sunkesnis, tuo geresnis :D
Meniu – dėtas ganėtinai didelis žingsnis ir skirtumas tarp lakoniškos ir paprastos meniu, kuria pasižymėjo E-510. Vienu aspektu tai yra labai gerai, nes atsirado daugybė galimybių modifikuoti savo turimus nustatymus, tačiau iš kitos pusės gan painu ir reikia šiek tiek laiko, kad priprasti. Būtent dėl to, galima papildomus meniu parametrus tiesiog paslėpti.
Na ir pats paskutinis dalykas – vaizdo ieškiklis. Nėra labai daug apie ką jį pasakyti kaip tik 100% realaus vaizdo ir x1,15 didinimas, o skirtumas tarp mano senuko E-510 – daugiau ryškių kadrų.
Pasipjaustykime...
O dabar atėjome prie pagrindinės ir labiausiai akcentuojamos dalies – vaizdo kokybė. Būtent šioje srityje Olympus atstovai teigia, kad buvo pasiekta aukščiausia kokybė, kurią galima pasiekti naudojant 12 mpx sensorių ir zuikio objektyvus. Dar nėra tokio skaitmeninio-veidrodinio fotoaparato, kurio JPG formato nuotraukos prilygtų Olympus tiek mėgėjiškų, tiek profesionalių DSLR kadrams ir čia faktas! Pradedant ryškiomis, natūraliomis spalvomis ir baigiant nuostabiu detalių perteikimu net naudojant tokius standartinius objektyvus kaip 14-42mm f3,5-5,6. Žinoma, naujasis modelis žengė dar vieną žingsnį į priekį su TruePic V+ procesoriumi, pasilpnintu AA filtrų (Anti-Aliasing filter). Dėl tam tikrų techninių nesklandumų, nepavyko atlikti turimų modelių “aštrumo“ palyginimo, teks apsiriboti ir patikėti mano žodžiais, kad skirtumas akivaizdus. Kadangi aštrumas visada asocijuojasi su peiliais arba peiliukais (dar vadinamomis britvomis), pasirinktas objektas ir yra būtent “britva“:
Fotografuota naudojant zukio 50mm f2 objektyvą nustačius optimalią diafragmos reikmę f8
Pateiktame pavyzdyje puikiai matyti skirtumas tarp RAW ir JPG formatų keičiant ISO reikšmę. Net prie ISO 1600 ir iš dalies 3200 galima teigti, kad procesorius puikiai susitvarko su triukšmais, tačiau palyginus su RAW, pirmasis “sniegas“ iškrenta jau ties ISO 800. Iškyla klausimas – ar profesionalai fotografuoja JPG? Atsakymas niekada nebus vienareikšmis, nes vieni neturi laiko konvertavimui ar iš viso bent minimalioms korekcijoms ir RAW apdorojimo programomis nesinaudoja, tačiau yra tokių žmonių, kurie RAW formatas yra vienas iš skaitmeninių-veidrodinių fotoaparatų privalumų, kuriais naudojasi su lyg kiekvienu padarytu kadru. Sprendimas paprastas – fotografuoti abiem formatais, tačiau tai užima daugiau vietos atminties kortelėje bei ilgesnį laiko tarpą vyksta jų išsaugojimas. Manau, kad kiekvienas ras sau tinkamą variantą. Kas man yra svarbiausia – galiu „pjaustyti“ konkurentus...
Šiek tiek meno atsipalaidavimui
Juokinga buvo pagalvoti, kad E-5 gali turėti art filtrus, bet dabar visiškai nesijuokiu, juos vis dažniau ir dažniau naudodamas. Vienas iš pagrindinių loginių argumentų galėtų būti meniški išsireikšimai neturintiems daug laiko juos įgyvendinti sėdint prie kompiuterio. Deja, čia atsiranda tokia problema kaip norimo efekto korekcija, kurios prieš atliekant kadrą negali padaryti. Dažnai naudojant pvz. Dramatic tone filtrą, norisi šiek tiek pakoreguoti, kad nebūtų tiek daug tamsių vietų kadre, o vienintelis būdas, mažinti ar didinti ekspozicijos kompensavimą ir stebint vaizdą per LCD ekraną, matomas labai menkas pakitimas. Nepaisant šių kelių nesklandumų, filtrai ganėtinai įdomus žaisliukas ne tik mėgėjams, bet ir profesionalams. Visai tai būtų labai teigiama, jeigu ne viena naujiena, kurios nežinojau - Olympus viewer 2 programa leidžia panaudoti visus filtrus bei gaunamas efektas visiškai nesiskiria nuo to, kuris gaunamas fotografuojant, todėl pastaruoju metu, kad sutaupyti laiko (mat fotografuojant su pasirinktu filtru, išsaugomas RAW ir jau koreguotas JPG, todėl tai užima šiek tiek laiko), apleidau art filtrus. Vienas iš pliusų, kuris buvo pasigestas kaip pvz. Olympus EPL – 1 m4/3 fotoaparate, tai galimybė kontroliuoti ISO, ekspozicijos ir diafragmos nustatymus. Jeigu kam nors vis dar kyla šypsena, Olympus šiuos filtrus nukišo kiek giliau į meniu...
Nors ir ne 1080p, bet fotografams užteks ir 720p
Taip, filmavimo galimybė. Manau, kad nė vienas iš naujosios kartos fotoaparatų nebegali leisti sau neturėti šios funkcijos. Profesionalas ar mėgėjas, tačiau nė vienas iš jų neatsisakys galimybės bent kartą leisti sau nufilmuoti kažką, ko tiesiog nenori nufotografuoti (ir filmuojant galima toliau fotografuoti). Pirmieji akmenys, sužinojus, jog filmuoti galima bus tik 1280x720, o ne 1920x1080 skriejo tiesiai į dulkių ir vandens nepraleidžiantį tvirtą Olympus E-5 kūnelį, kuris mano manymu atlaikė kiekvieną iš jų, nes gaunamos kokybės pilnai užtenka išreikšti savo kūrybinę galią, kuri slypi paslėpta fotografo viduje. Tik yra vienas bet – kontrolė filmavimo metu – jos, be rankinio fokusavimo, tiesiog nėra. Nėra ir garso kontrolės, kas labai nuvilia. Naudojant vidinį mikrofoną, girdimas sukinėjamo objektyvo fokusavimo žiedo garsas, o leidus fotoaparatui sufokusuoti filmuojant, pasigirsta kur kas didesnę įtaką visam garso takeliui turintis garsas, kuris priklauso nuo naudojamo objektyvo. Didžiulė problema, su kuria susiduria bet kas paėmęs fotoaparatą į rankas ir mėgindamas filmuoti, tai yra rankų drebėjimas. Šiai problemai išspręsti padeda vaizdo stabilizavimas, kurį Olympus tobulina nuo senų laikų. Šiuo metu mano kolekcijoje nėra nė vieno objektyvo, kuris leistų išmėginti SWD galimybes fokusuoti filmuojant, tačiau iš turimų objektyvų gaunamas rezultatas yra ganėtinai neigiamas, kadangi objektyvai prieš galutinai sufokusuodami, dar šiek tiek nukeliauja žingsnį į priekį, tada atgalios ir vėl grįžta į reikiamą poziciją. Trumpai sakant, reikia turėti šiek tiek kantrybės norint gauti nepriekaištingą rezultatą, kurio iki šiol dar neteko pamatyti savo akimis - visas dėmesys yra skiriamas fotografavimo džiaugsmui.
Autofokusavimo testas
Trijų pagrindinių mano naudojamų art filtrų testas
Autofokusavimas
Kaip jau minėjau, fotoaparatas turi 11 AF taškų, kuriuos aš išmėginęs kelis kartus iš karto padėjau į stalčių, užrakinau ir išmečiau raktą į šiukšlyną bei grįžau prie seno gero centrinio taško, kuris dar niekada nenuvylė, o nuvyliau tik aš pats kartais per lėtai sureaguodamas į matomą situaciją. Būtent dėl to negaliu plačiau pakomentuoti autofokusavimo tikslumo – ar jis geresnis, ar liko toks pats kaip ir pirmtako E-3, bet kalbant apie greitį, reiktų paminėti, kad mano senukas zuiko 50mm, kuris pasižymi vienais iš geriausių optinių parametrų, bet lėčiausiu autofokusu, dabar atsigavo ir stebina su lyg kiekvienu daromu kadru. Net drįstu sau leisti nustatyti C-AF režimą bei gauti (ne visada) ryškių kadrų. Žinoma, jis vis dar kartais pabėga nuo manęs į makro režimą dėl ribotuvo nebuvimo esant prastoms apšvietimo sąlygoms, bet kitomis sąlygomis, veikia nepriekaištingai. Kol kas dar negaliu pasidalinti įspūdžiais kaip fotoaparatas atgimsta uždėjus tokį objektyvą kaip zukio SWD 12-60mm, tačiau iš turimų šaltinių, galima spręsti, jog jeigu ne pats greičiausias šiuo metu, tai bent jau vienas iš greičiausių lyginant su konkurentų siūloma fotoaparatų ir objektyvų kombinacijomis.
Jautri reakcija į aplinką
Štai ir pagrindinis aspektas, kuris varo Olympus vartotojus į neviltį. Taip, po tais šarvais, Olympus E-5 turi labai jautrią širdį, kuri kiek per maža pernešti tiek daug emocijų... Būta gandų apie įvairius testuojamus prototipus, testuotojai vis gyrė, jog fotoaparatas puikiai susitvarko su triukšmais, tačiau dėl tam tikrų priežasčių, kurių pilnai neišduoda Olympus atstovai, buvo pasirinkta, jau naudota Olympus EPL-1 12 mpx matrica, kuri iš esmės leido suprasti, kad skirtumas, jeigu ir bus tarp mėgėjams skirto fotoaparato, tai labai nedidelis, o ir maksimalus ISO 6400 skaičius nieko gero nežadėjo. Testuotojai, nesvarbu kokius prototipus turėjo savo rankose, buvo teisūs – triukšmų lygis kur kas mažesnis bei labai prireikus, galima naudoti ir 6400, tačiau gaunamas rezultatas prilygsta konkurentų 12800. Atrodo gan apgailėtinai, bet čia priklauso nuo fotografo ir kokiose situacijoje jis dažniausiai atsiranda. Mane gamta visada pasitinka savo gražume, kai didžiausia ISO reikšmė reikalinga gauti norimam rezultatui yra ISO 800, todėl kas ir kaip bus pasirinkus didesnę reikšmę, manęs nedomino iki šiol. Ypač sudėtingoms situacijoms, profesionalo bagaže yra net ne viena blykstė, kurios pagalba, tinkamai ją/jas panaudojus, gaunamas kur kas daugiau negu patenkinamas rezultatas. Taip, tai turbūt ne pats geriausias fotoaparatas sporto fotografams nors visi kiti parametrai indikuoja kitaip.
Šiek tiek apmąstymų
Vienas iš klausimų, kuris labai trumpai mane kankino prieš įsigyjant šį fotoaparatą yra – ar verta? Didžiausia bėda yra kaina, kuri pjausto rankas ne vienam vartotojui, norinčiam turėti šį milžiną su maža, tačiau mylinčią širdim. Nėra ugnies be dūmų – tik tie patys 5 kadrai per sekundą, prastesnis pasirodymas ISO kare su konkuruojančiomis firmomis, ne pilnas HD filmavimo režimas, menkas art filtrų korekcijos pasirinkimas, dviejų kortelių naudojimo funkcijos neišpildymas iki galo, absoliutus filmuojamo vaizdo nekontroliavimas kalbant apie ekspozicijos korekciją... Turbūt pagalvojus kiek ilgiau būtų galima atrasti ne vieną minusą, kuris neleidžia imtis už piniginės. Visi šie argumentai visiškai logiški, tačiau jausmas, kurį gauni kartu su visa Olympus sistema, kad ir atsirado gandų, jog ji žada pasibaigti su lyg m4/3 profesionaliu modeliu, kuris galėtų atstoti E-5, yra nepakartojamas ir joks kitas fotoaparatas neleido jaustis tokiu laisvu, tiek kūryboje, tiek paprastuose fotografijos darbuose. Giliai viduje yra tiek daug mažų detalių, kurių aš dar net pilnai neišmėginęs, kad norisi atsisėsti ir kaip šveicarišką laikrodį pradėti ardyti dėtelę po detalės stebintis kaip kažkas galėjo viską sudėti. Aš nepirkau tik E-5, aš pirkau visą Olympus 4/3 sistemą! Čia yra mano metaforiniai namai, čia yra tų namų šiluma, čia yra mano meilė, čia mano gimtinė, čia yra mano šokoladas, ČIA YRA MANO GAMYBOS BRITVA (paskutinį suprantu tik aš pats).
Niekas nėra tobulas ir nereikia apsimetinėti
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą