E.A. PHOTOGRAPHY

DIDŽIOJI Sumi ir mažasis AŠ

2011-07-09T11:49:00.000-07:00

Rašau visa tai būdamas absoliučiai priešingos nuotaikos negu tą dieną su savo (tuo metu bendradarbe) drauge vardu Sumi (tarimas Šumi), todėl abejoju ar pavyks perteikti viską, ką reikėtų ar norėčiau.

Nežinau kiek Londono būčiau išvykęs, jeigu nebūčiau susipažinęs su šiuo nuostabiu žmogum, kuris sutiko mane „priglausti“ tyrinėjant įvairias įdomias ir turistų lankomas vietas. Pirmasis objektas buvo Hyde parkas Londono centre. Pribloškė jis mane savo didumu, bet jį pastebėjau/pajutau tik dėl to, kad vaikščiojau, o akys vis buvo nukreiptos link Sumi, kadangi vyko fotosesija. Kiek aprūdiję mano fotografo įgūdžiai po ilgo kontakto nebuvimo su žmogumi, o tik su draugiška gamta ir jos mažyčiais stebuklėliais. Prisipažinsiu, tai buvo vienas iš pirmų kartų, kai atvykęs į Didžiąją Britaniją kalbėjau angliškai ilgiau negu valandą.

Gaila, kad diena baigiasi... Jeigu būtų mano velia, ši diena vis dar tęstųsi iki štai vat dabar. Gal čia tik mano menkas bendravimas su londoniečiais kaltas, kad taip džiugiai garbinau kiekvieną akimirką būnant su žmogum, kuriam nepasirodžiau atgrasus...

Dramatic world

2011-05-22T11:42:00.000-07:00

Taigi, be ypatingos įžangos, reikia paminėti, kad mano fotografinės technikos šeimynoje atsirado nauja burna - 12-60mm f2,8-4 (SWD), todėl būtent šiam objektyvui buvo skirtas didžiausias dėmesys filmuojant bei fotografuojant. Žinoma, nepavyko išvengti susigundymo panagrinėti po žolynus ir pafotografuoti vabzdžius, bet didžiausias dėmesys vis viena buvo skirtas palyginimus kaip pasirodys kur kas brangesnis naujasis mano žaisliukas negu kažkada su senuoju fotoaparatu įsigytas kit'inis objektyvas (zuiko 14-42mm f3,5-5,6). Iš pradžių ypatingo skirtumo nebuvo matyti, nes skirtingai nei tikėjausi, labai didelio svorio skirtumo nepajutau. Skirtumas tarp 12 ir 14mm matymo kampo tikrai pastebimas ieškant tų aštresnių rakursų ar norint šiek tiek daugiau aprėpti fotografuojant peizažą. Tačiau didžiausias skirtumas yra 60mm vs 42mm, nes dabar naujasis objektyvas tapo universalesnis, nes aprėpia didesnį diapazoną kas reiškia, jog mažiau reikės keisti objektyvą. Kas keisčiausia, SWD nuvylė... Taip, jis žymiai greičiau fokusuoja, bet kartu ir ne... Bėda pasireiškia kada minimaliai reikia pakeisti fokusavimo tašką ir objektyvas pradeda šiek tiek vibruoti, bet tai atsiranda bėda tik filmuojant, nes šis garsas ir vaizdas matosi/girdisi labai smarkiai bei palyginus su kit'iniu objektyvu - labai prastas variantas. Nepaisant to, tikrai esu laimingas šiuo pirkiniu.

Šiek tiek apie klipą - pirmoji mintis buvo padaryti kur kas dinamiškesnį, todėl filmavau labai trumpos trukmės klipais, bet atsisėdus prie kompiuterio ir pradėjus montuoti, supratau, kad geriausi kadrai vis viena yra tie, kuriuose buvo naudotas stovas bei yra labiau statiški, mat filmuojant naudojant dramatinį filtrą sunku kokybiškai užfiksuoti besikeičiančius ekspozicijos momentus. Būtent todėl pasirinkau kur kas melancholiškesnę muziką, o kadangi ji trumpoka ir norėjosi parodyti kuo daugiau (bet išlaikant ramybę), todėl viskas taip ištempta atrodo, bet kartu šiek tiek paskubėta. Na, yra kaip yra, tačiau rezultatas nėra toks jau prastas, nes pasisekė daugiau nei keliuose kadruose pagauti lėktuvus.

Susipažinkite - pavasaris

2011-04-03T07:31:00.000-07:00

Viskas prasidėjo ir baigėsi, kai dingo saulė, tačiau tos valandos praleistos fotografuojant buvo tikrai pamaloninančios bei įsimintinos. Ne tiek saulė, bet kiek pati pavasariška atmosfera viliojo vis toliau ir toliau keliauti kur akys veda. Kodėl toks pavadinimas? Nes sutinku pavasarį Londone pirmą kartą :)

Foto-kelionė (Kartais vienas žodis gali būti atsakingas už milijoną veiksmų)

2011-02-28T11:42:00.000-08:00

Tą diena tas žodis buvo „Taip“. Nežinia kaip mūsų visa diena būtų susiklosčiusi, jeigu ne mano netikėtas teigiamas atsakymas vienu metu – gal nebūtume jau radę tų dviejų švarkelių Brigitai, gal nebūtume taip sušalę, nes nebūtų sutemę iki to laiko, kol būtume susiruošę vykti į kino paiešką, o gal net būtume susipykę ir apsikeikę nuėję savais keliais... Tačiau gal nebereikalingas, kadangi visa tai jau buvo bei įspūdžiai daugiau negu geri – fantastiški. O kur ir kada vienas žodis nulėmė visai kitokią dieną? Pirmasis buvo lemtingas, kai abu pasakėme taip susitikimui, o antrasis, kai gatvėje vaikinukas su plakatu paklausė ar sutiktume nusifilmuoti filme/reklamoje. Eilinę lietinga ir niurę dieną būčiau pasakęs „sorry“, tačiau įkvėptas labai geros greta einančios besišypsančios energetinės būtybės, sutikau ir mudu nulindome ten, kur turbūt net ir aš, su savo lakia fantazija nebūčiau sugalvojęs gulėdamas kokioje nors pievoje vasaros metu ir žiūrėdamas į besikeičiantį dangų. Žinoma, kiek nuobodu buvo pasidarę Brigitai, nes gavo į poras nelabai kokį žmogeliuką, su kuriuo filmavimo metu turėjo apsimesti, kad bendrauja ir kad jis yra jai įdomus, o štai aš, aš turėjau šansą būti stumdomas iš vienos vietos į kitą su vis kitais žmonėmis ir turėjau daug šansų gerai praleisti laiką bei taip ir padariau, o po mėnesio dar galėsiu pažiūrėti į save iš šalies.

Taigi, jeigu ne ši mano sugalvota avantiūra, ta valanda su trupučiu būtų viską pakeitusi į kitą pusę, bet buvo kaip buvo. Apsipirkus susigaudėme, kad metas mėginti neužbaigti šią dieną ir kelių stebuklingai kantrių Brigitos skaudančių kojų dėka, nusigavome į IMAX kiną bei OHO! koks didelis ekranas... O_O Gaila, kad tas atstumas ir kliūtys, kurias reikėjo įveikti išbalansavo tiek Brigitos, tiek mano nuotaikas ir šypsenos mūsų veiduose apsikeitė su šaltomis emocijomis. Viduje mėgavausi smulkia romantika, kuri buvo aplinkui, bet žinojau, kad Brigita kenčia skausmą, šaltį ir nuovargį bei to tikrai nepastebės, todėl grįžau prie rėkimo ant savęs, kad nesugebėjau įtikinti jos sėsti į taksi.

Nepaisant kelių nesklandumų, kelių neteisingų posūkių bei komentarų, tai buvo pirmasis savaitgalis, po kurio nenorėjau eiti į darbą, mat visus kitus kartus tiesiog sėdėdavau namie ir lakdavau kol greičiau pasibaigs šis laisvas laikas... Ačiū, Brigita ir tavo turtingiems putlumu žandams, kurių nereikia bijoti, o tiesiog daugiau šypsotis ;)

P.S. Dėkui TOPMAN krepšeliui ir mėlyniems batukams, kurie privertė mane šąlant išsitraukti fotoaparatą bei padaryti kelis kadrus, kurie lėmė tolimesnių kadrų liūtį

Foto (Žudant laiką)

2011-02-27T05:57:00.000-08:00

Kiekvienas turime skirtingus būdus kaip žudyti laiką arba liaudiškai, stumti laiką. Vieni šį šeštadienio vakarą vis dar tusinasi kur nors klube, kiti draugų būryje geria arbatą arba tiesiog draugiškai traukia kaljaną, o kiti, tokie kaip aš, eina tyrinėti. Šį kartą toli nereikėjo keliauti, kad pradėti savo serijinio laiko žudiko darbo...

Foto-kelionė (Kai atrodo, kad bus eilinis sekmadienis...)

2011-02-05T07:23:00.000-08:00

GALLERY

...likimas gali nustebinti, nes vos tik pasinėrus į eilinės dienos atmosferą, pasigaminus valgyti staiga iš už kaimynų namo stogo išlindo visai nelaukta saulutė, nušviesdama ne tik aplinką, bet ir kažką giliai manyje. Nenustebčiau, jeigu tą jausmą pajuto ne vienas londonietis išgąsdintas tokios staigios oro permainos. Jau vien tai, kad pusryčiavau su šortais lauke, suteikė visai dienai savotišką išskirtinumą bei tuo metu žinojau, kad tai nebus paprasta diena man ir išlėkiau susiruošęs iki artimiausio parko (Morden park) bei pasižiūrėjo ką man pasiūlys ši eilinė neeilinė diena. Niekada nebuvau jame ir todėl gailiuosi, nes labai nuostabi vieta ne tik fotografavimui, bet ir lengvam pabėgimui nuo judraus Londono ritmo.

Vos įžengus pamiršau, kad turiu fotoaparatą ir pradėjau filmuoti. Tik saulei leidžiantis prisiminiau, kad nepadariau nė vieno kadro, todėl paskubomis puoliau fotografuoti ir nors nedaug buvo likę vietos kortelėse, o ir baterija kiek perspėjo, kad metas namo, spėjau pasiklysti, spėjau sušalti ir dar kelis kadrelius nugvelbti :D

Šiuo savo post‘u pristatau naują stilių, kuris bus naudojamas ne tik mano atnaujintoje svetainėje (http://www.eaphotography.ten.lt/), bet ir BLOG‘e, tik čia prie kiekvienos galerijos bus rašomas tekstas "GALLERY", ant kurio paspaudus atsidarys galeriją. Priežastis paprasta – senoji galerija daug laiko kraudavo, kadangi susidėdavo kelios galerijos į vieną puslapį bei mėgindavo užkrauti jas visas vienu metu.

Taip pat pridedu klipą, kuris kol kas yra antrasis mano rimtesnis pasiblaškymas filmuojant. Laikui bėgant bus kur kas daugiau, tik reikia sulaukti geresnių orų savaitgaliais.

Skubame šiandiena, kad rytoj galėtume rasti laiko tam pačiam skubėjimui

2011-01-26T12:35:00.000-08:00

Nebėra ramybės... Niekur, kur tik mes kada žengėme. Net menkiausias vieno žmogaus kvėpavimas gadina tyriausią gamtos peizažą. Mes jau seniai nereikalingi niekam ir tik baimė išnykti nuo žemės paviršiaus mus vis dar laiko šioje oazėje, kurią mes vis mėginame paversti savo vidinės būsenos ir sugriuvusios vertybių sistemos vizija bei pripažinkime, mums tai labai gerai sekasi. Jeigu anksčiau buvome našta, nesusipratusi sutrukinėjusi ir išsibarsčiusi „vieninga“ tauta, tai šiomis dienomis ne tik pamiršome kas esame, bet ir kodėl. Baisiausia, kad viskas per daug greitai juda į priekį, moderni visuomenė pamiršo ką reiškia sustoti ir apmąstyti savo atliktus darbus bei apgalvoti busimus veiksmus – tik į priekį, tik greičiau ir tik betkokia kaina geriau negu šalia esantis. Gal aš per daug pesimistiškai žvelgiu, tačiau jaučiuosi labai senas lyginant šių dienų jaunimą, kuris 13-likos metų laiko save subrendusia asmenybe. Iš tikro, eilinis pienburnis jau nešiojasi su savimi tokį elektronikos rinkinį, kurį anksčiau žmonės per visą savo gyvenimą net nelaikė rankose, o tik skaitė tolimos ateities fantaziniuose žurnaluose. Pasakyk, kad keliaukime į žygį, pasinerkime į dienos malonią ir pažiūrėkime kur Likimas leis nuklysti mūsų dosnioje gamtoje, tai vaiko žvilgsnis ramiai liks pranykęs kažkur tarp televizoriaus ir rankoje laikomo mobilaus telefono. Nebėra laiškų, net gi tų nuoširdžių, kur sėdi ir taisai klaidas vieną po kitos vis perrašinėdamas visą lapą. Dabar tai kažkas tokio keisto, senoviško, nostalgiško, kad jaunimui atrodo laiko švaistymas, kai nepaisant gramatikos, trumpinant kas antrą žodį, tokį patį tekstą per kelias minutes galima surinkti kompiuterio pagalba. Tiesiog šlykštu būna skaityti draugų, kuriems atrodo tu rūpi tiek pat, kiek jie tau, laiškus, kurie susideda iš vieno kito teiginio ir geriausiu atveju kelių klausimų – esame besieliai, beraščiai, paklydę žmonės lengvai deevoliucionuojantys į barbarus tik apsikausčiusius moderniais įrankiais, kurie ir yra visko kaltininkai.

Dabar kiekvienas esame specialistai... Taip, taip, net nereikia baigti jokių kursų, apmokymų ar kitokių treniruočių, nes vos tik išmokstame naudotis klaviatūra, automatiškai tampame kažkada labai gerbtos specialybės atstovai – spausdintojai. Niekas negalėdavo atstoti spausdinimo mašinėlės iki šių dienų, kai šis antikvariatas naudojamas tik iš nostalgijos. Prisipažinsiu, pats irgi negalėčiau dabar rimtai prisėsti prie tokio aparato, nes smegenys galvoja paviršutiniškai ir vos kelis žodžius į priekį, kadangi žinau, jog bet kada galiu greitai pakeisti raidę, žodį ar iš viso viską gražiai ištrinti nepaliekant jokio pėdsako, kad galvojau klaidingai. Čia dar viena problema – nemokame pripažinti savo klaidų. Kažkada kažkas padarė klaidą sukurdamas religiją, bet taip ir nesugebėjo pripažinti to, o tik mėgino dar ir dar kartą, ko pasakoje dabar turime daugiau religijų, negu statistinis žmogus dantų.

Kalbant apie dantis reikia nepamiršti kaip smarkiai skiriasi maistas, kurį mūsų skrandis vis sunkiau toleruoja kol galų galia išmoksta būti šiukšlių dėže. Niekas niekada nepakeis savomis rankomis užaugintos bulvės, morkos, ridikėlio ar svogūno skonio. Vien žemė, kurioje visa tai augo maloniai krisdama nuo jų, palieka neišdildomą malonumą, jeigu trumpam sustosi ir įvertinsi tai, ką turi, priimsi į save bei tai taps tavo dalimi. Tačiau čia tik tobulo pasaulio formulė, iš tikro viskas metama į konvėjarius, sukišama į plastikines pakuotes ir išimama prieš pateikiant pirkėjui lyg štai ką tik iš mūsų mylimos motušės Žemės.

Nesigailėčiau, jeigu susirgtume neišgydoma liga ir visi išmirtume. Jauni, seni, geri, blogi... visi. Nereikia čia mūsų nė vieno – nei tavęs, nei tavo draugų ar šeimos. Angelai reikalingi tik tam, kad būtų lengviau gyventi ir mirti, tad tikėkime visi labai smarkiai jais ir eikime greičiau jų pasitikti, bet visi vienu metu ir tegul atsiranda ta ramybė, kurios taip trūko visiems. Skubėjime mirti... Prašau, bet ne aš, o kai kas, ką taip nuoširdžiai rašome iš didžiosios raidės – Žemė.

Aštrus kaip “britva“?

2011-01-08T17:48:00.000-08:00

Dėl tam tikrų techninių nesklandumų, kurios sukėlė blogger‘is (iš dalies labai nuvylė), nes neleidžia estetiškai sudėlioti fotografijas taip, kaip aš noriu, pavyko gremėzdiškai įdėti tik vieną... Tačiau viskas labai gražiai pateikiama efoto.lt puslapyje, kur kaip tik jau pasirodė mano straipsnis. Žinoma, su pataisytomis klaidomis bei žodžio "britva" nenaudojimu :D

http://www.efoto.lt/fotoaparato_testas/olympus_e_5

Taigi, Olympus E-5... Daugumai pirmieji mano parašyti žodžiai apibūdina ir pasako viską apie Olympus naujausią profesionalų modelį nuvertinant ne tik jį, bet ir pačią 4/3 sistemą. Didžioji dalis argumentų dažnai būna teisingi kodėl Olympus vis dar neįšoko į profesionalų valdomą traukinį ir bėga tik iš paskos jo, tačiau tikriems ir ištiktiems vartotojams kaip aš, šios firmos fotoaparatai visada buvo ir tikėkimės, kad bus vieni geriausių (tik Olympus vartotojas supras). Prieš pasirodant E-5 buvo daugybė diskusijų ir gandų ir nors teko laukti ganėtinai ilgai kol bus pakeistas sena

sis E-3, sulaikėme beveik identiško (išvaizda) palikuonio taip nuviliant ne vieną 4/3 vartotoją, kuris tikėjosi, jog pagaliau galėsime pasipuikuoti prieš konkuruojančių firmų fotoaparatus, kurie nuo neatmenamų laikų pabrėždavo mažesnį matricos dydį ir kaip tai įtakoja triukšmų lygį palyginus su jų, kur kas didesne, matrica. Kaip turbūt pirmasis E-5 savininkas Lietuvoje šiuo straipsniu pamėginsiu ne tik kitiems, bet iš dalies ir sau, įrodyti arba paneigti naujausio Olympus fotoaparato galimybes varžytis tarp tokių fotoaparatų kaip Nikon D7000, Canon 7D bei artimiausio

konkurento Pentax K-5.

Šiek tiek istorijos

Tai nėra Olympus firmos istorija, kurią galite rasti internete. Ši istorija prasidėjo 2005 metų liepos 9 dieną, kai padariau pirmą kadrą su Olympus C770 UZ, į kurį žiūrėjau labai neigiamai, nes norėjau visai kito fotoaparato, tačiau pirmasis kadras pakeitė viską – įsimylėjau... Keistai malonus, bet kartu ir atsakingas jausmas ta meilė. Praleidus su šiuo mažyliu kelis metus, turėjau išsiskirti, kadangi likimas pakvietė mane studijuoti fotografijos technologiją Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Būtent todėl nusprendžiau griebtis už didesnio kalibro fotoaparato. Nors vis dar jaučiau didelį prieraišumą Olympus, akys pradėjau ganyti į Nikon arba Canon siūlomus ir man įperkamus DSLR, tačiau ilgų svarstymų eigoje buvo nuspręsta, jog Olympus E-510 ergonomika bei kokybės ir kainos santykis man yra tinkamiausias. Turbūt be šio lemtingo žingsnio, dabar mano rankose jau būtų Nikon D7000... Nuo tos dienos, kai ant kaklo pradėjo su manim kartu visur keliauti naujasis mano geriausias draugas, pradėjau matyti pasaulį kitokiomis spalvomis, nes palyginus su kolegų darytomis fotografijomis, maniškės nereikalavo jokių papildomų spalvų korekcijų (nebent pats nustačiau prastai baltos šviesos balansą). Žinoma, apie ISO 1600 tik pasvajodavau, nes jau ties ISO 800 kadras gan “purvinas“.

Taigi, bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, metai ir mano širdyje atsirado vietos naujam modeliui, kadangi senasis E-510 jau nebegalėjo suspėti su manimi, pradėjo spyriotis labai atsakingais momentais, todėl jam pačiam pasidavus, pradėjau svajoti ką Olympus pasaulis tokiam energingam ir mėgstančiam gamtą vartotojuj. Palaukus metus, perskaičius visus įmanomus gandus, sudėjus labai daug vilčių buvau nuviltas išvydęs mažai pasikeitusį, parametruose ganėtinai nusileidžiantį konkurentams fotoaparatą. Prireikė nemažai laiko iki galutinio apsisprendimo, kai aplink pradėjo byrėti naujausi fotoaparatų modeliai... Tad štai dabartis – lyg ir ne istorija, tačiau su lyg kiekviena diena palieku daugybę puikių atsiminimų, kurie rytoj, po savaitės, mėnesio, metų bus istorija, kurios niekada nenorėsiu atsižadėti. Kodėl? Skaitykit toliau, jeigu netyčia sudomino mano, visiškai su techniniu straipsniu, nesusijusią įžangą.

Pagrindiniai parametrai

Vaizdo taškai - 12.3 milijono (4032x3024)

Jutiklio dydis - 17,3 x 13 mm

Jautrumas (ISO) – 100 – 6400

Fotografavimas serijomis – 5 kps

AF taškai - 11

Video formatai - 1280x720, 640x480 (30kps), M-JPEG

Laikmenos - SD, SDHC, SDXC, CF

LCD ekranas – 3 coliai, 920 Kt

Svoris – 800g

...tačiau tai tik paprasti parametrai, kurie iš tikro nors ir pasako daug, tiek pat ir nutyli. Reiktų nepamiršti naujojo TruePic V+ procesoriaus, kuris ir nulėmė viso straipsnio pavadinimo priežastį apdorodamas kiekvieną kadrą. Pagrindinis skirtumas tarp E-3 ir E-5 žinoma yra megapikselių skaičius – nuo 10 pakilo iki 12 mpx. Dauguma būtent dėl šio parametro pradėjo didelius ginčus, nes pagrindinis argumentas buvo – mažai... Tačiau reikia nepamiršti, kad tai live MOS 4/3 standarto sensorius, kurie ties 12 mpx pasiekia savo ribą ir būtent tai akcentavo Olympus atstovai prieš kelis metus užbaigdami megapikselių skaičiaus karą, kurį pradėjo Canon. Išvados dėl megapikselių, vaizdo kokybės, ISO ir kitų parametrų bus išdėlioti pabaigoje, todėl lekiame prie sekančios skilties, prieš tai paminėjus, jog 11 AF tašku lygiai tiek pat nereikalingi kaip ir 20, 50 ar net 100... užtenka vieno – centrinio.

Ergonomika

Niekada neturėjau priekaištų, tačiau šį kartą, po kelių savaičių naudojimo, galiu pasakyti, kad gan sunkoka priprasti prie didesnio kūnelio nuo E-510 mažų gabaritų. Vis dar nepatogus mode mygtukas, kuris yra pagrindinis – norint užspausti jį, tenka paleisti kairę ranką nuo objektyvo, mat kitaip trūksta kelių milimetrų mano mažoms rankoms. Nepaisant šio vieno minuso, kuris iš tikro dar neturėjo didelės įtakos mano fotografavimui, jokių nusiskundimų nėra.

Vos pažvelgus į užpakalinę fotoaparato dalį, negalima nepastebėti 8cm 940 tūkstančių raiškos besisukiojančio LCD ekranėlio, kas yra didelis ir labai pavėluotas Olympus žingsnis, kadangi didžiausia problema ir buvo, kuri sulaikė mane nuo E-3. Dar nespėjau priprasti prie jo lankstumo, nes instinktyviai klaupiuosi/guluosi ant žemės norėdamas nufotografuoti ką nors iš labai žemo taško. Tiesa, viena mintis neduoda ramybės – kas jeigu netyčia per smarkiai užlaušiu ekranėlį į priešingą jo pusę... Būtent tai ir pristabdo dažniau atplėšti jį nuo savo įprastinės būsenos.

Svoris. Keista, galvojau, jog pajausiu didžiulį skirtumą, tačiau naudojant kit‘inius objektyvus arba zuikio 50mm f2 labai didelio diskomforto nejaučiau, bet ir čia atsiranda šioks toks apmąstymas apie Olympus sistemą, kurios pagrindinis šūkis yra kompaktiškumas. Čia jo tikrai nėra. Ypač, kai Pentax K-5 sveria 660 gramų. Manau, kad uždėjus kiek sunkesnį objektyvą šis svorio skirtumas pasidaro kur kas aktualesnis. Nekreipiant dėmesio į tai ką parašiau apie dydį ir svorį reikia nepamiršti paprastų mirtingųjų, kuriems kuo didesnis ir sunkesnis, tuo geresnis :D

Meniu – dėtas ganėtinai didelis žingsnis ir skirtumas tarp lakoniškos ir paprastos meniu, kuria pasižymėjo E-510. Vienu aspektu tai yra labai gerai, nes atsirado daugybė galimybių modifikuoti savo turimus nustatymus, tačiau iš kitos pusės gan painu ir reikia šiek tiek laiko, kad priprasti. Būtent dėl to, galima papildomus meniu parametrus tiesiog paslėpti.

Na ir pats paskutinis dalykas – vaizdo ieškiklis. Nėra labai daug apie ką jį pasakyti kaip tik 100% realaus vaizdo ir x1,15 didinimas, o skirtumas tarp mano senuko E-510 – daugiau ryškių kadrų.

Pasipjaustykime...

O dabar atėjome prie pagrindinės ir labiausiai akcentuojamos dalies – vaizdo kokybė. Būtent šioje srityje Olympus atstovai teigia, kad buvo pasiekta aukščiausia kokybė, kurią galima pasiekti naudojant 12 mpx sensorių ir zuikio objektyvus. Dar nėra tokio skaitmeninio-veidrodinio fotoaparato, kurio JPG formato nuotraukos prilygtų Olympus tiek mėgėjiškų, tiek profesionalių DSLR kadrams ir čia faktas! Pradedant ryškiomis, natūraliomis spalvomis ir baigiant nuostabiu detalių perteikimu net naudojant tokius standartinius objektyvus kaip 14-42mm f3,5-5,6. Žinoma, naujasis modelis žengė dar vieną žingsnį į priekį su TruePic V+ procesoriumi, pasilpnintu AA filtrų (Anti-Aliasing filter). Dėl tam tikrų techninių nesklandumų, nepavyko atlikti turimų modelių “aštrumo“ palyginimo, teks apsiriboti ir patikėti mano žodžiais, kad skirtumas akivaizdus. Kadangi aštrumas visada asocijuojasi su peiliais arba peiliukais (dar vadinamomis britvomis), pasirinktas objektas ir yra būtent “britva“:

Fotografuota naudojant zukio 50mm f2 objektyvą nustačius optimalią diafragmos reikmę f8

ISO TESTAI

Pateiktame pavyzdyje puikiai matyti skirtumas tarp RAW ir JPG formatų keičiant ISO reikšmę. Net prie ISO 1600 ir iš dalies 3200 galima teigti, kad procesorius puikiai susitvarko su triukšmais, tačiau palyginus su RAW, pirmasis “sniegas“ iškrenta jau ties ISO 800. Iškyla klausimas – ar profesionalai fotografuoja JPG? Atsakymas niekada nebus vienareikšmis, nes vieni neturi laiko konvertavimui ar iš viso bent minimalioms korekcijoms ir RAW apdorojimo programomis nesinaudoja, tačiau yra tokių žmonių, kurie RAW formatas yra vienas iš skaitmeninių-veidrodinių fotoaparatų privalumų, kuriais naudojasi su lyg kiekvienu padarytu kadru. Sprendimas paprastas – fotografuoti abiem formatais, tačiau tai užima daugiau vietos atminties kortelėje bei ilgesnį laiko tarpą vyksta jų išsaugojimas. Manau, kad kiekvienas ras sau tinkamą variantą. Kas man yra svarbiausia – galiu „pjaustyti“ konkurentus...

Šiek tiek meno atsipalaidavimui

Juokinga buvo pagalvoti, kad E-5 gali turėti art filtrus, bet dabar visiškai nesijuokiu, juos vis dažniau ir dažniau naudodamas. Vienas iš pagrindinių loginių argumentų galėtų būti meniški išsireikšimai neturintiems daug laiko juos įgyvendinti sėdint prie kompiuterio. Deja, čia atsiranda tokia problema kaip norimo efekto korekcija, kurios prieš atliekant kadrą negali padaryti. Dažnai naudojant pvz. Dramatic tone filtrą, norisi šiek tiek pakoreguoti, kad nebūtų tiek daug tamsių vietų kadre, o vienintelis būdas, mažinti ar didinti ekspozicijos kompensavimą ir stebint vaizdą per LCD ekraną, matomas labai menkas pakitimas. Nepaisant šių kelių nesklandumų, filtrai ganėtinai įdomus žaisliukas ne tik mėgėjams, bet ir profesionalams. Visai tai būtų labai teigiama, jeigu ne viena naujiena, kurios nežinojau - Olympus viewer 2 programa leidžia panaudoti visus filtrus bei gaunamas efektas visiškai nesiskiria nuo to, kuris gaunamas fotografuojant, todėl pastaruoju metu, kad sutaupyti laiko (mat fotografuojant su pasirinktu filtru, išsaugomas RAW ir jau koreguotas JPG, todėl tai užima šiek tiek laiko), apleidau art filtrus. Vienas iš pliusų, kuris buvo pasigestas kaip pvz. Olympus EPL – 1 m4/3 fotoaparate, tai galimybė kontroliuoti ISO, ekspozicijos ir diafragmos nustatymus. Jeigu kam nors vis dar kyla šypsena, Olympus šiuos filtrus nukišo kiek giliau į meniu...

Nors ir ne 1080p, bet fotografams užteks ir 720p

Taip, filmavimo galimybė. Manau, kad nė vienas iš naujosios kartos fotoaparatų nebegali leisti sau neturėti šios funkcijos. Profesionalas ar mėgėjas, tačiau nė vienas iš jų neatsisakys galimybės bent kartą leisti sau nufilmuoti kažką, ko tiesiog nenori nufotografuoti (ir filmuojant galima toliau fotografuoti). Pirmieji akmenys, sužinojus, jog filmuoti galima bus tik 1280x720, o ne 1920x1080 skriejo tiesiai į dulkių ir vandens nepraleidžiantį tvirtą Olympus E-5 kūnelį, kuris mano manymu atlaikė kiekvieną iš jų, nes gaunamos kokybės pilnai užtenka išreikšti savo kūrybinę galią, kuri slypi paslėpta fotografo viduje. Tik yra vienas bet – kontrolė filmavimo metu – jos, be rankinio fokusavimo, tiesiog nėra. Nėra ir garso kontrolės, kas labai nuvilia. Naudojant vidinį mikrofoną, girdimas sukinėjamo objektyvo fokusavimo žiedo garsas, o leidus fotoaparatui sufokusuoti filmuojant, pasigirsta kur kas didesnę įtaką visam garso takeliui turintis garsas, kuris priklauso nuo naudojamo objektyvo. Didžiulė problema, su kuria susiduria bet kas paėmęs fotoaparatą į rankas ir mėgindamas filmuoti, tai yra rankų drebėjimas. Šiai problemai išspręsti padeda vaizdo stabilizavimas, kurį Olympus tobulina nuo senų laikų. Šiuo metu mano kolekcijoje nėra nė vieno objektyvo, kuris leistų išmėginti SWD galimybes fokusuoti filmuojant, tačiau iš turimų objektyvų gaunamas rezultatas yra ganėtinai neigiamas, kadangi objektyvai prieš galutinai sufokusuodami, dar šiek tiek nukeliauja žingsnį į priekį, tada atgalios ir vėl grįžta į reikiamą poziciją. Trumpai sakant, reikia turėti šiek tiek kantrybės norint gauti nepriekaištingą rezultatą, kurio iki šiol dar neteko pamatyti savo akimis - visas dėmesys yra skiriamas fotografavimo džiaugsmui.

Autofokusavimo testas

Trijų pagrindinių mano naudojamų art filtrų testas

Autofokusavimas

Kaip jau minėjau, fotoaparatas turi 11 AF taškų, kuriuos aš išmėginęs kelis kartus iš karto padėjau į stalčių, užrakinau ir išmečiau raktą į šiukšlyną bei grįžau prie seno gero centrinio taško, kuris dar niekada nenuvylė, o nuvyliau tik aš pats kartais per lėtai sureaguodamas į matomą situaciją. Būtent dėl to negaliu plačiau pakomentuoti autofokusavimo tikslumo – ar jis geresnis, ar liko toks pats kaip ir pirmtako E-3, bet kalbant apie greitį, reiktų paminėti, kad mano senukas zuiko 50mm, kuris pasižymi vienais iš geriausių optinių parametrų, bet lėčiausiu autofokusu, dabar atsigavo ir stebina su lyg kiekvienu daromu kadru. Net drįstu sau leisti nustatyti C-AF režimą bei gauti (ne visada) ryškių kadrų. Žinoma, jis vis dar kartais pabėga nuo manęs į makro režimą dėl ribotuvo nebuvimo esant prastoms apšvietimo sąlygoms, bet kitomis sąlygomis, veikia nepriekaištingai. Kol kas dar negaliu pasidalinti įspūdžiais kaip fotoaparatas atgimsta uždėjus tokį objektyvą kaip zukio SWD 12-60mm, tačiau iš turimų šaltinių, galima spręsti, jog jeigu ne pats greičiausias šiuo metu, tai bent jau vienas iš greičiausių lyginant su konkurentų siūloma fotoaparatų ir objektyvų kombinacijomis.

Jautri reakcija į aplinką

Štai ir pagrindinis aspektas, kuris varo Olympus vartotojus į neviltį. Taip, po tais šarvais, Olympus E-5 turi labai jautrią širdį, kuri kiek per maža pernešti tiek daug emocijų... Būta gandų apie įvairius testuojamus prototipus, testuotojai vis gyrė, jog fotoaparatas puikiai susitvarko su triukšmais, tačiau dėl tam tikrų priežasčių, kurių pilnai neišduoda Olympus atstovai, buvo pasirinkta, jau naudota Olympus EPL-1 12 mpx matrica, kuri iš esmės leido suprasti, kad skirtumas, jeigu ir bus tarp mėgėjams skirto fotoaparato, tai labai nedidelis, o ir maksimalus ISO 6400 skaičius nieko gero nežadėjo. Testuotojai, nesvarbu kokius prototipus turėjo savo rankose, buvo teisūs – triukšmų lygis kur kas mažesnis bei labai prireikus, galima naudoti ir 6400, tačiau gaunamas rezultatas prilygsta konkurentų 12800. Atrodo gan apgailėtinai, bet čia priklauso nuo fotografo ir kokiose situacijoje jis dažniausiai atsiranda. Mane gamta visada pasitinka savo gražume, kai didžiausia ISO reikšmė reikalinga gauti norimam rezultatui yra ISO 800, todėl kas ir kaip bus pasirinkus didesnę reikšmę, manęs nedomino iki šiol. Ypač sudėtingoms situacijoms, profesionalo bagaže yra net ne viena blykstė, kurios pagalba, tinkamai ją/jas panaudojus, gaunamas kur kas daugiau negu patenkinamas rezultatas. Taip, tai turbūt ne pats geriausias fotoaparatas sporto fotografams nors visi kiti parametrai indikuoja kitaip.

Šiek tiek apmąstymų

Vienas iš klausimų, kuris labai trumpai mane kankino prieš įsigyjant šį fotoaparatą yra – ar verta? Didžiausia bėda yra kaina, kuri pjausto rankas ne vienam vartotojui, norinčiam turėti šį milžiną su maža, tačiau mylinčią širdim. Nėra ugnies be dūmų – tik tie patys 5 kadrai per sekundą, prastesnis pasirodymas ISO kare su konkuruojančiomis firmomis, ne pilnas HD filmavimo režimas, menkas art filtrų korekcijos pasirinkimas, dviejų kortelių naudojimo funkcijos neišpildymas iki galo, absoliutus filmuojamo vaizdo nekontroliavimas kalbant apie ekspozicijos korekciją... Turbūt pagalvojus kiek ilgiau būtų galima atrasti ne vieną minusą, kuris neleidžia imtis už piniginės. Visi šie argumentai visiškai logiški, tačiau jausmas, kurį gauni kartu su visa Olympus sistema, kad ir atsirado gandų, jog ji žada pasibaigti su lyg m4/3 profesionaliu modeliu, kuris galėtų atstoti E-5, yra nepakartojamas ir joks kitas fotoaparatas neleido jaustis tokiu laisvu, tiek kūryboje, tiek paprastuose fotografijos darbuose. Giliai viduje yra tiek daug mažų detalių, kurių aš dar net pilnai neišmėginęs, kad norisi atsisėsti ir kaip šveicarišką laikrodį pradėti ardyti dėtelę po detalės stebintis kaip kažkas galėjo viską sudėti. Aš nepirkau tik E-5, aš pirkau visą Olympus 4/3 sistemą! Čia yra mano metaforiniai namai, čia yra tų namų šiluma, čia yra mano meilė, čia mano gimtinė, čia yra mano šokoladas, ČIA YRA MANO GAMYBOS BRITVA (paskutinį suprantu tik aš pats).

Niekas nėra tobulas ir nereikia apsimetinėti

Laikini pasikeitimai

2010-12-19T05:57:00.000-08:00

Sveiki,

Šiuo metu yra perdarinėjamas mano asmeninis puslapis bei keičiamas serveris, kadangi gyvenant Londone negaliu padaryti pervedimų palaikyti serverio gyvavimą, todėl ta proga, kad mėginamas atgaivinti mano asmeninis puslapis, naikinu visas galerijas, kurios kada nors buvo sukeltos į serverį, o tai reiškia, kad didžioji dauguma flash galerijų, kurias dėjau į savo blogą, tiesiog dings. Kadangi viskas dingo pasibaigus www.puslapiai.lt sąskaitai, senųjų galerijų turbūt neteks išvysti... nebent naujame pavidale. Kol kas tiek žinių

Foto-kelionė (Beieškant kaip išreiktši rudenį, kuris yra manyje)

2010-11-06T17:38:00.000-07:00

Keista nuotaika pasitiko mane ryte, kuris prasidėjo apie 13 valandą. Baterija lyg ir pakrauta, viskas paruošta, bet nuotaika vis ne ta, su kuria nuėjau miegoti. Šiek tiek arbatos, apsirengiu ir mėginu judėti tolyn, tačiau kad ir koks nuostabiai, netikėtai, vasariškas oras, pasirinkau autobusą, o ne kojas. Jau žinojau, kur vyksiu tik nežinojau ką ten rasiu. Tikslas - parkelis, kurį visada pravažiuoju vykdamas į darbą. Atvykus į vietą, lukuriuodamas aplink padariau kelis man mielus kadrus, tačiau mane netraukė linksmi žmonės parke ir vis sukau ratus aplink, kol kažkas nenutempė manęs kiton pusėn. Pagaliau radau kažką, kas giliai manyje - kapinės. Prieš įžengent dar spėjau ir objektyvą numesti ant žemės bei smarkiai nuskaldyti šoną, tačiau kaip ne keista, viskas jam gerai, o jeigu jam gerai, tai ir man gerai. Viskas mane viliojo, bet norėjau pamėginti pažaisti su HDR (kaimiečiams - padarau tris kadrus su skirtingais išlaikymais, o po to sujungiu), tačiau neturint stovo nelabai kas gavosi. Pagaliau radau drąsos apsilankyti, saulei leidžentis, parke, kuris nustebino voveriukų ir gražių vietų gausa. Pasiknaisiojus po parko apleistus kampus nusprendžiau keliauti namo, bet kitoje gatvės pusėje esanti tvora labai viliojo, o apėjus aplink pasirodo, kad ekologinis parkelis, kuris kažkodėl buvo uždarytas, tad teks aplankyti kitą kartą... Apgavau! Aišku, kad perlipau tą tvorą :D Ramiai pagazdinės lapes ir įvairius pauksčius bei padaręs kelioliką paikų kadrų nusprendžiau baigti savo dieną greta esančiame bare su taure balto vyno ir vištienos curry.

Foto-kelionė (Labiausiai gamta kvepia šiukšlyne...)

2010-10-03T08:31:00.000-07:00

Keistas sutapimas, bet atrodo, kad niekada neužuodžiau ir nevertinau to kvapo, kuris buvo toks kasdienis kaip kad dabar dirbdamas šiukšlyne. Darbas nėra ypatingai sunkus, nes net aš galiu jį dirbti, tačiau daugumai reikia perlipti per save, kad dirbtų ilgą laiką. Net nežinau kaip dažnai manęs nebūna darbo vietoje, o tik besielis kūnas atlikinėja pasikartojančius veiksmus, o mintys kažkur nutolusios savam pasaulyje, kur aš fotografuoju, gyvenu savo trokštamą gyvenimą. Tomis retomis akimirkomis vis nušvinta akyse, nes uoslės receptoriai aptinka kažką kita, kažką, kas labai giliai atmintyje ir tada vis giliau ir giliau įkvepi, nebepaisai, kad aplink vien niekam nereikalingos atliekos. Kai tikrai atsimerki išvysti jog ant guminio diržo guli medžio ar krūmo šakelė apsikabinusi įvairių polietileninių maišelių, išsiskirianti neįprasta darbe žalia spalva iš visų pilkų šiukšlių, kurio kontrastuoja. Tas kvapas nuneša tolyn kaip niekas kitas mane į prisiminimų kampelį, bet ta skaudi akimirka praeina, kai pakeli mano prisiminimų džiaugsmą ir numeti į bin‘ą skirtą medienai. Tada vėl susisuki į niekam nematomą kauburėlį, kad tik nepradėti svajoti apie tai, ką kažkada turėjau ir neerzinu savęs su mintimis, kad turėsiu, o tik priimu tai lyg kasdienybę, nes žinau, kad to paties neturėsiu, o turėsiu dar geriau...

Šis tekstas skirtas mano pirmai išvykai į Londono centrą, kur supamas nesustojančių žmonių suradau ne vieną man artimą detalių/objektų kontrastą. Maži dalykai visada mane domino labiau, nes tarp aukštų ir dekoruotų pastatų visada galima rasti tikrą Londono veidą, kuris tai nustebina, tai nuliūdina, bet vis viena tave palieka laimingą, kad esi čia. Nežinia kiek žmonių išvydę šias nuotraukas supranta jų reikšmę, tačiau po tokio ilgo savęs užspaudimo darbe, kuris jokiu būdu manęs neapibūdina, negalėjau ir nenorėjau daugiau stabdyti savęs. Nėra paslaptis, kad esu egocentriška asmenybė, todėl savęs pamaloninimas neturėtų būti kažkas keisto

P.S. Kai būsiu patenkintas, tada nuotraukos bus tokios, kokios nori, kad būtų kiti

Mintys (Net ir šiukšlės turi porą...)

2010-08-10T04:51:00.001-07:00

Keista ramybė ir susikaupimas tvyro ore. Aplinkui tave daug sunkiam darbui pasiryžusių vyrų žvelgiančių į vis tamsėjančią padangę. Pirmieji nedrąsūs ir tingūs žingsniai tikslo link. Visi skirtingai renkasi judėjimo spartą ir ne visi čia senuoliai – visada atsiranda bent vienas naujokas, kurio gal niekada ir nepamatysim. Susirinkus prie judančio vakarienės stalo visi turi savo reikmenis ir kaip išbadėjusių vilkų gauja laukia pirmosios aukos, kuri viena niekada nepasirodo. Lėtai, bet užtikrintai ir viena kryptimi jundančios kažkam jau nereikalingos atliekos atslenka iki mūsų, kur jas pasitinka kelių darbininkų glėbiai ir be jokio pasigailėjimo metamos nuo stalo, nes mes valgome tik varį ir laidus. Praėjus pirmai valandai jau matomi pirmieji prakaito lašiukai, o nuo smarkaus darbo patalpoje susikaupė būrys dulkių, tačiau čia susirinko vyrai, tad darbas tęsiasi iki kol sutemsta ir visas šiukšlių krūvas apgaubia tamsa. Pritildžius muziką gali girdėti kaip už sienų vyksta atskiras gyvenimas, o pažiūrėjus per langą matomi keli raiteliai jojantys ant savo metalinių žirgų per šiukšlių klodus vis mažindami jų tūrį. Tačiau nukreipti dėmesio ilgam negalima, nes kelios klaidos ir viskas tuoj tuoj sustos. Pirmoji pertrauka gailestingai nuaidi per visą sąvartyną. Kelių žmonių veiduose matomas palengvėjimas, o kitiems pertrauka net nebuvo reikalinga. Kiekvienas susiranda sau artimą kampelį ir valgo šiltą maistą. Į darbą kimbama tuoj pat praėjus pusvalandžiui ir švariais veidai bei rankomis vykstame į dar vieną interaktyvų kino seansą, kur reikia stovėti, o 3D efektai tokie tikroviški, kad išeini visas dulkinas bei kartais ką nors nusibrozdinęs. Pirmosios minutės darbo tingios, nes organizmas aptingęs, tačiau kaip ir traukinys, mūsų darbas įsibėgėja. Laikas bėga greitai ir nepastebimai atbėga dar viena pertraukėlė, kurios metu spaudžiamos cigaretės purvinomis rankomis ir panaikinami paskutiniai maisto likučiai. Likusios dvi valandos būna pačios sunkiausios, nes organizmas jau laukia tos minkštos ir išvaduojančios nuo realybės lovos. Su lyg pirmaisiais saulės spinduliais visiems atsiranda didelis palengvėjimas. Paliekant savo darbo vietą pamatai kokie gražūs yra rytai, kaip grakščiai krenta vandens lašiukai nuo aplinkui išdėstytų metalinių aparatų. Nesvarbu, jog peizaže didžioji dauguma yra šiukšlės, nes pirmieji laikinos laisvės žingsniai viską sudėlioja į savo vietas. Kartais tais rytais pagalvoju, kad net ir šiukšlės turi savo porą, o aš namo grįžtu vienas į savo mažą vieną kambariuką, kur vienas išmiegosiu visą dieną ir vienas eisiu darban, vienas stovėsiu ir dirbsiu savo sparta...

Na, o jeigu būčiau normalus žmogus tiesiog būčiau parašęs, kad susiradau juodą darbą išvykęs į Londoną

Sveiki sveiki :)

2010-06-03T00:59:00.000-07:00

Oj kiek daug laiko praėjo nuo paskutinio mano pasisakymo čia... Tam buvo tikrai svarbi priežastis - rašiau diplominį : ) Štai jau ir vasara net atėjo, bet su nauju metu laiku atkeliavo ir naujas Edgaras - dabar jau su diplomu ir dar ne šiaip kokiu vos patenkinamu, o su pilnu pilnu dešimtuku : ) Lauksiu palinkėjimų... (nesidrovėkit ir apkabinkit :D)Anyway, buvo ne viena fotosesija, tačiau laiko čia užlėkti neatsirado, o ir FB kažkaip pradėjo patikti, nes ten tiesiogiai žinau kam kokia foto patinko. Tačiau nežadu pamiršti savo mylimo blogo ir tų žmonių, kurie gal kada paskaito mano mintis bei paveizėja mano kūrybos evoliuciją. Manau, kad pats metas paskelbti savo diplominio darbus, tad tai ir padarysiu. Čia bus kaip atlygis, nes į facebook'ą nedėsiu.

Įdėsiu dvi galerijas - vienoje atrinkti darbai, o kitoje - nepatekę:

Video (T.A.P.E.)

2010-04-03T05:35:00.000-07:00

Smarkiai paveluotai, bet štai mano sumontuotas ir daaaaalinai nufilmuotas klipas iš Lihulos.

Foto (VTDK dizaino dienos 2010)

2010-04-03T04:57:00.000-07:00

Praėjo daug laiko nuo paskutinio mano pranešimo, kadangi dabar praktika ir tikrai panakamai daug laiko praleidžiu fotografuodamas ir žinoma, paruošdamas nuotraukas, o ir dėti čia negaliu, kadangi visos fotografijos priklauso BFL (Baltijos fotografijos linija). Tad jeigu kam netyčia įdomu pažiūrėti ką aš darau, galite apsilankyti www.fotobankas.lt, tačiau teks gerai padirbėti kol rasite būtent mano nuotraukas :D (siūlau parašyti raktažodžius "katės, bedarbytės, pinigai, dviračiai, dviratis, Paksas, Zuokas, Užupis).

Pastaruoju metu esu gan aktyvus ir vis nenustoju savęs stebinti, kad tiek daug fotografuoju. Kaip tik visai neseniai (kovo 24-26 dienomis) vyko VTDK dizaino dienos. Aš ir kursiokas Rokas buvome du studentai, kurie iš mūsų kolegijos ėjo fotografuoti šio renginio. Dėja, turėjau ir problemų - po pirmos dienos sugedo manonkompiuteris su visomis nuotraukomis, todėl labai nervinaus, nes niekaip nepavyko ilgą laiką jų ištraukti ir pristatyti pabaigoje dešimt geriausių. Tačiau Likimas ilgai su manim nežaidė ir pavyko visas fotografijas pristatyti laiku ir dar ne ką mažiau prifotografuoti. Iš pirmos fotografijos matomas koks buvo šūkis (Dizzz... UP!). Gal kiek paskubėjau su nuotraukų perdarymu, tačiau yra kaip yra :) Jeigu kas skaitys ir žiūrės fotografijas iš dalyvių, nesigėdykite parašyti man ir gausite fotografijas.

Gaila, bet kaip visada nesusiradau draugų, kadangi mano charakteris turbūt visus atbaido :D O ir pirmą dieną nebuvome su kursioku iki galo, nes tiesiog nebebuvo ką fotografuoti (mat abu jau turėjome gerų 10 fotografijų, kurias pateikėme vėliau komisijai). Bet vat sekančią dieną sužinojau, kad iš mūsų norės pilno reportažo ir dėl šio prašymo kiek kitaip pradėjau žiūrėti į viską, todėl galima pamatyti ir žmonių fotografijų, o ne tik daiktų ir detalių (šypt). Workshop'as buvo visai smagus tik kiek per daug laiko skirta, nes žmonės didžiąją dalį tiesiog stoviniavo ar sedėjo (palyginus su eksperimentas: mada). Antrą dieną buvo tik darbų pristatymas ir žinoma Re'trash'as, kuris tikrai buvo įdomus, kadangi šiukšlės buvo panaudojamos dar kartą menui sukurti. Keista, bet man įdomiausia dalis (bent jau taip galvojau) buvo absoliuti nesamonė. Madų šou taip smarkiai nuvylė, nes buvo labai prastai suorganizuota - jokio papildomo apšvietimo, modeliai vaikšto greitai, siauriame kolidoriuje ir mano fotoaparatas labai pyko, todėl didžioji dalis ne fokuse. Per apdovanojimus užėmiau tik trečią vietą, nes negalėjau nė vienos kitos fotografijos perdaryti dėl kompiuterio problemų ir pateikiau praktiškai vien detales. Pirma vieta žinoma paika, nes žmogus padarė ne 10 foto, o 30 (trys serijos po 10), todėl labai pasipiktinome su Roku, nes mes irgi galėjome duoti daugiau foto ir tada komisija tegul atsirenka, kurios patinka. Antra vieta buvo vien už tai, kad žmogus pasakė jog darė eksperimentą - fotografavo naudodamas spalvotą juostelę, bet išryškino kaip juodai baltą... Mums, kaip studijuojantiems fotografijos technologiją, tai tiesiog nevykęs juostelės išanalizavimas :D Bet nesvarbu, vis viena visos trys vietos gavo medaus ir medalį.

Paskutinė dalis - video filmai. Gaila, bet po įdomių ir šmaiksčių trumpų filmukų sekė mūsų kolegijoje kurtas filmas, kuris labai nuliūdino, nes priminė "Dar pažiūrėsim" stilių, kada junginėjami kanalai, mat niekas neturėjo ryšio, o tik keli intervių ėmimai iš pagrindinio personažo padarė visą tai žiūrimą

Foto-kelionė (Kelionė į Estiją)

2010-02-10T01:30:00.003-08:00

Daug neišsiplėsiu šį kartą rašydamas apie kelionę, nes reiktų visas dvi dienas, tad tiesiog paminėsiu, kad buvau parekomenduotas vienos dėstytojos kaip geras reportažo fotografas ir paėmė mane į kelionę. Visas veiksmas vyko Estijoje mažutyje miestelyje Lihula. Tartpautinis renginys, kuriame dalyvavo septynios šalys vadinosi "Bendravimas tarp kartų meno pagalba". Keista, tačiau didžiąją dalį sudarė vien senyvo amžiaus žmonės, o jaunimo, kuris dalyvauti kartu buvo tik keli žmogeliukai, bet ir taip aš fotografavau, tad mano dalyvavimas buvo kiek įmanoma mažiau pastebimas, kitas lietuvis (grafinio dizaino studentas) tiesiog stebėjo kas vyksta bei karts nuo karto antrą dieną pafilmavo. Keistas jausmas buvo užklupęs važiuojant iš Vilniaus greitkeliu, kai pamačiau užrašą: žuvusių 0 sužeistų 1. Mintyse iš karto švystelėjo mintis, kad sužeistieji laimi vienas nulis... Atvykus į Lihulą iš karto teko imtis darbo, kadangi atvykome kaip tik į atidarymą. Gan graudu, kad anglų kalbos vartojimas buvo gan skurdus, o "sočiai" teko pakalbėti su vienu žmogum tik paskutinį vakarą, kai sedėjome paskutinėje vakarienėje. Tačiau svarbiausia yra nuotraukas, o jų tikrai ne viena ir ne dvi. Suskirsčiau į kelias dalis, kuri tik atskiri darbeliai ir detalės; žmonės; reprodukcijos. Viską sudėjau atsikiromis temomis

Foto-kelionė (Kelionė į Estiją "reprodukcijos"

2010-02-10T01:30:00.001-08:00

Foto-kelionė (Kelionė į Estiją "Žmonės")

2010-02-10T01:24:00.000-08:00

Foto-kelionė (Kelionė į Estiją "atskiri darbai")

2010-02-10T01:06:00.000-08:00

Video (A place I like to call Home)

2010-01-21T11:31:00.000-08:00

Visada mane domino filmavimas. Dėja nebuvo galimybių ir priemonių smarkiai pasireikšti šioje srityje. Gyvenime laikiau kelias kameras - profesionalios, megėjų, filmuojančios muilinės. Tačiau tiek kokybės, tiek patogumo atžvilgiu nebuvau patenkintas (tiesa, sena profesionali video kamera paliko neišdildomą įspūdį). Bet štai nauja era ir didžioji dalis naujų DSLR turi filmavimo funkciją. Nors pats neturiu, vis svajoju, kad sekantis mano Olympus fotoaparatas turės šią galimybę.

Taigi, sedėjau ir tiesiog stumiau laiką neturėdamas ką veikti. Kaip visada tokiais atvejais pasineriu į youtube.com Vienas iš klipų mane papirko ryškumo gylio keitimu, todėl užsisvajojau. Po to supratau, kad mano svajonės gali būti bent trumpam įgyvendintos, nes kursiokas turi Nikon D90. Gaila, tačiau baterija buvo išsikrovus, o ir apšvietimo sąlygos nebuvo palankios. Nepaisant visų sunkumų (tikrai buvo sunku), pavyko bent kažką pagaminti. Pirmasis klipas - pirmasis bandymas perteikti mano šiuo metu vienišo kambario atmosferą. Naudojau du objektyvus AF-S Nikkor 18 - 105 mm 1:3,5 - 5,6G ED ir Tamron 70 - 200 mm 1:2,8. Pastarasis sudarė daugiausia kėblumų, nes yra sunkus ir net naudojant stovą nepavyko jo sutramdyti. Menki prisilietimai prie objektyvo fokusavimo žiedo ne tik keitė fokusvimo tašką, bet ir sudarė "nuostabų" juokimosi efektą (lyg filmuojantysis juoktūsi lengvai). Blogiausia kas yra filmuojant fotoaparatų tai galimybės tai daryti žiūrint per vaizdo ieškiklį nebuvimas. Viską reikia daryti live view rėžime kas tam tikrose situacijose sudaro kėblumų. Kadangi pirmąjį kartą reikėjo taupyti baterijos likusią energiją, viską kadravau išjungus žiūrint per vaizdo ieškiklį. Sumontavus ryškiai matosi kėblumai, su kuriais susidūriau.

Sekantis kartas buvo saulėtą dieną, patalpoje naudotas papildomas šviesos šaltinis (kaitrinės lempos), todėl fotoaparatas mažiau kompensavo šviesos stygių keldamas ISO. Šį kartą atsisakiau AF-S Nikkor 18 - 105 mm 1:3,5 - 5,6G ED ir pasiskolinau Nikon 28-70mm f/2.8 AF-S, tačiau šis buvo per siauras ir sunkiai veikė fokusavimo žiedas, kurį sukant sklido keistas garsas, tad jeigu jį naudočiau filmui, kuriame reikalingas natūralus garsas, dažnai girdėtūsi nemalonus pašalinis garsas. Gaila, tačiau šis objektyvas nėra toks platus, kad apimtų daugiau kambario erdvės. Buvo gan sunku judinti kamerą ir fokusuoti, kadangi tiek fotoaparatas, tiek abu objektyvai buvo sunkūs ir svorio paskirstymas tikrai netinkamas filmavimui. Apie filmavimą laikant rankose net nesvajojau. Tiesa, sugadinau klipą kelis kartus filmuodamas stovą padėjęs ant lovos ar ant stalo (o aš irgi ant jo). Anyway, sakyčiau geresnis variantas

Mintyse ilgai planuota, tačiau netikėta kelionė

2010-01-12T23:45:00.000-08:00

Nežinau kiek žmonių tai skaito, tačiau bent tie keli pastebėjo, kad pastaruoju metu nieko naujo ir įdomaus nepateikiu. Taip buvo dėl to, kad buvau gavęs prieš šventes atostogų, per kurias ruošiausi egzaminams, o grįžus į antruosius namus (Vilnius), teko kankinti ne tik savo protą, bet ir kūną, kadangi sesija yra žiaurus dalykas – nesinorėjo studijuojant tris metus staiga imti ir mokėti už studijas... Bet, mano aktyvumas (jau antrasis pranešimas per mėnesį) vėl savose vėžiose ir pradėsiu nuo seniai širdelę spaudženčio straipsniuko.

Nors tai įvyko 2009-11-10 prisiminai ir nuotaikos išliko manyje ir tomis dienomis, kai ruošiausi egzaminams (o jau galvojote, kad įžanga nieko bendro neturi su straipsniu) ir nebelikdavo nė lašo nuotaikos, vis prisimindavau, kad reikia greičiau kokybiškai viską atsiskaityti ir parašyti savo įspūdžius.
Ne vieną kartą nuo tada, kai apsigyvenau Vilniuje, teko eiti bokšto gatvele, kurios šaligatviai visada skirti vienam arba dviems labai kūdiems ir isada akį užkabindavo kaktusas... Taip, kaktusas, kadangi vasarą ar šiaip šiltesnėmis dienomis ant lauke pastatytų suolų būdavo padėti kaktusai, kurie sukeldavo kažkokį keistą jaukumo jausmo – gal dėl to, kad Kėdainiuose (savo gimtąjame mieste) irgi jų turiu. Bet vis nesiryždavau užeiti, nes baras man asociajuojasi su linkmybėmis, gera nuotaika, draugų kompanija... Kadangi nė vieno iš išvardintų dalykų pas mane gyvenime nėra (tik maži likučiai), vis akimis palydėdavau ir nueidavau tolyn savais keliais. Sutapimas ar ne, bet vis dėl to išaušo ta lemtingoji diena! Turėjau svarbią kultūros istorijos užduotį - fotografuoti renesansinį Vilnių, tačiau diena buvo apsiniaukus, slogi atmosfera tvyrojo ore, o šiek tiek pavaikštinėjus po senamiestį, dar ir lietus sugalvojo pasunkinti architektūros fotografavimą. Kadangi buvo šaltoka, fotografavimo sąlygos apgailėtinos bei fotografuojant vertikalias panoramas reikėjo kelti fotoaparatą į viršų taip sušlampant objektyvui, nusprendžiau kur nors prisiglausti. Ir štai aš typenu su stovu ir savo technika bokšto gatvele bei visai netikėtai iš už sienos pašonės išlindo mane taip viliojęs Cactus bar. Trumpam stabtelėjęs, apsitvarkiau ir vos pradaręs duris išvydau merginą, kuri labai nustebo mano apsireiškimu. Pasirodo, kad jie dar nedirba, todėl 45 minutes kaip vaiduoklis sklandžiau po siauras senamiesčio gatveles. Pagaliau išaušus 11-tai valandai, aš oficialiai sėdėjau prie staliuko, visai technikai ilsintis šalia. Nežinau kodėl, tačiau turiu įprotį unikaliems dalykams – pats stengiuosi tokiu būti, aplinka turi būti tokia ir žmonės joje bent kažkiek kitokie vien į juos pažvelgus, o ne ilgai tardant prie arbatos puodelio. Dėl šios priežasties, sukaupęs savo menką ryžtą, sukūriau taisykles, kurios man neleido būti padeties šeimininku – atsisakiau meniu, nieko neužsisakinėjau, o viską leidau nuspręsti padavėjai, kuri iš pradžių nelabai suprato mano užmojų, nes ir aš pats nelabai dar supratau... Tiesa, priežastis viso šito buvo tokia, kad kiekvienas baras, kavinė, restoranas dažnai turi kažką ypatingo savo meniu ką galima rasti tik pas juos. Taigi, greit sudėliojus visus taškus ir kablelius, išsiaiškinome, kad aš valgysiu, gersiu ir valgysiu bei vėl gersiu tai, ką ji užsakys bei jos arbatpinigiai priklausys nuo to, kaip man patiks ar nepatiks vaišės (už kurias žinoma mokėsiu aš). Pirmasis gėrimas, kuris pasiekė mano rankas, o vėliau ir skrandį buvo importinis meksikietiškas alus su lemonu. Dėja, alaus jau kurį laiką nevartoju dėl istorijų, kurioms nėra laiko pasakoti, tačiau keistai skaniai gėrėsi – gal lemono skysčių išspaudimo į alaus butelį ceremonija psichologiškai nutolino nuo pačio alaus gėrimo. Keista, bet pirmasis patiekalas vėl visiškai nepataikė į mano skrandžio receptų knygą, nes tortilija buvo su jūros gyviais bei vištiena, o midijos ir krevetės manęs nemėgsta kaip ir aš pastarųjų. Tačiau taip jau gavosi, kad tortilija tiesiog pranyko iš mano lėkštės. Pradėjus rinktis pirmiesiems lankytojams kiek dingo ta magija, kurią jutau akimis rydamas baro išskirtinę aplinką ir joje esačią mažyčių detalių oazę. Būtent susirinkę žmonės atimė drąsą ir nesiryžau padaryti kelis kadrus. Nepaisant to, sekantis skystis, kuris tą rytą pateko į mano skrandį buvo tekila (nemanau, kad apsilankius tekilos bare, galima sau leisti palikti jį neišgėrus bent vieno „shot‘o“. Bet-tačiau, surizikavau ir leidau sau paragauti pamidorų sulčių sumaišytų su dar kažkuom, tad kiek sugadinau viską, nes būtent sultys mano skrandžiui pasirodė kažkokios įtartinos dar vaikystėje, o laikui bėgant nelabai daug kas pakito. Jau artėjo pabaiga mano vizito, Tomos (sužinojau jos vardą perskaitęs sąskaitoje) šypsena jau įgavo standartinio kliento standartintę formą bei visa aplinka tarsi tapo man svetima, kad ir kaip mylima, nes ją užpildė draugai, kolegos, pažystami su savo istorijomis ir įspūdžiais. Paskutinis, jau mano išrinktas, patiekalas buvo dienos sriuba, kuri netikėtai priminė mamos namuose gaminamą žirnių sriubą. Gaila, kad esu tik studentas su vargana stipendija, todėl surinkus 38 balus iš 40 vis viena teko vertinti dešimtbalėje sistemoje, tad arbatpinigiai – 10 lt ir jie tikrai buvo verti to, nes matyti žmogų darbo pradžioje visai kitokioje situacijoje nei yra pratęs gali išvysti tikrą emociją veide, šypsena tampa natūralios išraiškos priemone, o ne tik standartinio malonumo parodymu. Palikau šią išskirtinę vietą, bet žinojau, kad grįšiu... Ir žinoma, kad grįžau, nes reikėjo šiam straipsniui iliustracijų. Labai nušvytau išvydęs pažystamą veidą, tačiau dėl miego stokos, malonioji Toma atsisakė papozuoti savo darbo vietoje, tad padaręs kelias panoramas, susitelkiau ties mažomis detalėmis, kurios leidžia nuo grindų iki lubų lipant sienomis grožėtis Cactus baru. Jeigu netikite tuo, ką parašiau, siūlau patiems nukeliauti į bokšto g. 7 ir įsitikinti patiems.

Su Naujaisiais metais

2010-01-02T13:45:00.000-08:00

Dar vienerius metus esame gyvi... nors ne visi, bet tiems, kuriems pavyko - sveikinu. Taip, pasikeitė keli skaičiukai, atšventėme kiek leido finansai ir sveikata, tad metas vėl tiesiog gyventi. Paika tikėtis, kad kiti metai bus geresni ar prastesni - jie tiesiog bus ir jau yra. Dar senosiuose metuose pasivaikštinėju su arbatos puodeliu ir fotoaparatu rankose po savus namus bei nusprendžiau paieškoti mažų šventinių dalelių. Ką radau, dovanoju Jums : )

XI-asis LIETUVOS AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ STUDENTŲ CHORŲ FESTIVALIS

2009-12-08T23:51:00.000-08:00

Gal kiek paveluotai, bet kai sesija jau šviečiasi iš už horizonto, blogas tikrai nėra pats svarbiausias dalykas turintis didžiausią prioritetą. Bet sugėdintas vienos draugės, nusprendžiau šiek tiek atnaujinti naujomis fotografijomis iš 2009-11-21 vykusio XI-ojo Lietuvos Aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalio. Pasak oficialių šaltinių LAMCF 2009 metų programoje dalyvavo 18 studentiškų chorų iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos. Jie atliko laisvai pasirinktas solines programas Vilniaus evangelikų liuteronų, šv. Kotrynos, Visų Šventųjų, Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo, Šv. Kazimiero bažnyčiose, Arkikatedroje Bazilikoje. Šeštadienį Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje savo balsais malonino gausiai susirinkusius žmones du chorai: pirmasis startavo Mykolo Romerio universiteto akademinis choras, o užbaigė - Kauno Medicinos universiteto akademinis choras “NERIS”. Pastarasis buvo „maniškis“, nes vienas iš vokalų paprašė nufotografuoti. Nors mano manymu, kad reportažas nepavyko dėl planų įvairovės stokos bei kokybės trūkumo, bet-tačiau, juodai-baltos fotografijos visai gražiai žiūrisi. Retai klausausi chorų, o ir fotografavimas neleido tiesiog atsisėsti ir pasimėgauti nuostabiais balsais, tačiau tais retais tyliais momentais vis įsiklausydavau ir pasinerdavau į ošenčią muzikos jūrą.

Foto (EKSPERIMENTAS/mada/2009)

2009-11-07T12:02:00.001-08:00

Sakoma, kad pirmas blynas dažniausiai būna prisvilęs, tačiau kalbat apie su menu (šiuo atveju mada) susijusį projektą, net ir totaliai susimovus, blyną, kad ir kokį susivulusį, su didžiausiu pasigardževimu valgytu kiekvienas. Organizatorė jau keliems mėnesiams iki projekto pradžios mažomis, bet labai gardžiomis dozėmis nuteikinėjo mus linksmai praleisti laiką, tad išvydus švytinčią asmenybę nuo kojų iki galvos užpildyta šypsena, net ir pačiam didžiausiam pesimistui būtų sunku nenusišypsoti ir kažkuriam laikui pamiršti gyvenimą, kuris karts nuo karto šmėžavo iš už lango. Nors vangei rinkosi dalyviai, o ir spėju, jog gausa organizatoriai nusivylė, bet-tačiau, kuo mažiau, tuo geriau – didesnė tikimybė, jog kas nors prisimins tavo vardą. Rinkomės didelėje auditorijoje ir kurį laiką trynėm rankas nuo šalčio bei didelė tikimybė, kad nuo jaudinimosi, mat nė vienas iš dalyvių (tiek fotografai, tiek ir dizaineriai) nežinojo ko tikėtis. Užsiregistravus ir visiems dizaineriams pasiskirsčius į grupes, liko tik dešimtukas fotografų, kurių užduotis buvo fotografuojant gavusius savo užduotis žmones, atskleisti savo fotografijomis temą, komandą ir kūrybą. Asmeniškai tikėjausi didesnio iššūkio, nes mano užduotis nė kiek nesiskyrė nuo kiekvieną kartą mano paties daromo darbo. Prisipažinsiu, mažai galvojau apie užduotį ką fotografuoti, tad tiesiog pasinėriau į atskirus pasaulėlius sužymėtus auditorijomis tikėdamasis, jog kažkurie darbeliai tiks – nereikės raudonuoti prieš kolegas. Pirmąją valandą tvyrojo labai didelis susikaupimas, fotografai vis dar grupiavosi didžiojoje auditorijoje lyg pirmą kartą laikytų savo fotoaparatus rankose, o dizainerių grupelės gūžosi kuo arčiau vienas kito generuodami idėjas, nes užduotis nebuvo viena iš lengviausiųjų: „18:30“... va ir viskas. Dėja, nelabai domino mane asmenybės, kurios sukiojosi tiek fotografų, tiek dizainerių gretose, tad kaip visada susidraugavau su aplinka, kuri pasiūlė ne vieną įdomų modelį, kuris atgijo su sava istorija vos tik užkabino mano -0.25 akinių reikalaunčias akelias. Nežinau, bet turbūt nelabai patikau kolegoms su savo būdu – hiper aktyviai reguodamas į bet kokią situaciją, nebijojau pasakyti ką galvoju šmaiksčia forma bei naikinau viską, ką pavyko nufotografuoti… Taip, tikrai naikinau – jeigu nufotografavau smeigtuką, tai būtinai padėsiu jį kitoje vietoje, kad netyčia kas nesugalvotų nufotografuoti (gerai pagalvoję, padėkotų man…). Praėjus vos kelioms valandoms, jau turėjau 141 kadrą, tad iki komisijos atvikimo apsigyvenau Photoshop programoje koreguodamas fotografijas nors žinojau, kad visose mažosiose planetose vyksta didis pasiruošimas. Prasidėjus grupiniam darbų ginimui, šiek tiek pražiopsojau, bet tikrai nepraklausiau. Nors ir visi teigė, kad prisidėjo prie darbo ir tai yra bendrų pastangų vaisius, kalbant išryškėjo grupelių lyderiai bei tie, kuriems yra drąsiau dirbti, o ne kalbėti (kas vėliau ginantis savo fotografijas labai akivaizdžiai parodžiau). Pasiplojus po paskutinio pristatymo, fotografavai susibūriavo bei patraukė į Cofe de Paris, kur persikėlus visas fotografijas į kompiutėrį bei sulaukus garbingos komisijos, prasidėjo darbų peržiūra. Gurgent didžiosios daugumos skrandžiams, kiekvienas papasakojo savo fotografjos idėją (kas blogiau, o kas geriau – nesvarbu). Susumavus rezultatus visi garbingai pasveikino nugalėtojus tarp kurių manęs nebuvo, tačiau nepelnytai pelniau ŠIAIP geriausios fotografijos titulą už „kabliukus“. Pasibaigus oficialiai dalei, iš lėto pradėjau gyventi netolimos ateities nuotaikomis, mostelėdamas ranka atsiveikinau su įdomiais, kūrybingais bei ambicingais žmonėmis mintyse dėkodamas Agnei Valaitytei už suteiktą galimybę išreikšti save šalia kitų kolegų ir bendraminčių. Vos peržengus slenkstį bei pajudėjus tolyn, iš lėto tylo muzika, nueidėjo paskutinieji geros nuotaikos garsai, išsisklaidė tyras meno pritroškęs oras ir vis tolstan dingo dalelė, kurią gavau su lyg kiekvienu lietaus lašu krentančiu ant tiek daug emocijų apdorojusios galvos

Filmai (Whatever works)

2009-10-12T11:30:00.000-07:00

Whatever works (2009)
Traileris
Žanras: drama, komedija
Veikėjai: Larry David, Evan Rachel Wood, Patricia Clarkson, Carolyn McCormick
Apie filmą: Borisas yra beveik Nobelio premijos laimėtojas, kuris savo gyvenimą pripildęs skepticizmo, gyvenantis savo idealogijomis, kuriomis švaistosi į kairę ir į dešinę nepalikdamas tiek senyvo amžiaus žmonių, tiek jaunimo bei kino salėje sėdinčio žiūrovo, kas filmui suteikia savotiško pamokslo, tiesioginio kreipimosi į tave jausmą. Jo gyvenimo moto yra „whatever works“ paremta atsistiktinumo teorija ir dažniausiai taikoma meilėje. Jo gyvenimas pasikeičia, kai į savo būstą priima gyventi Melodie St. Ann Celestine – jauna mergina iš Misisipės, kuri pabėgo nuo savo tėvų. Laikui bėgant Borisas perteikia visas savo idealogijas jai taip pakeisdamas jos pasaulio suvokimą. Viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai merginą suranda jos tėvai... Filmas pilnas tiek pesimistiškų, tiek optimistiškų požiūrių į gyvenimą – kiekvienam savo, tad drąsiai galima teigti, kad šis Woody Allen‘o filmas skirtas visiems, bet jį žiūrint, supranti, kad jis yra skirtas TIK tau... na ir gal dar keliems šalia sėdintiems kino salėje, nes būtent ten jį ir siūlau pažiūrėti.

Filmai (Away we go)

2009-10-05T10:40:00.000-07:00

Away we go (2009)
Traileris
Žanras: komedija, drama
Veikėjai: John Krasinski, Maya Rudolph, Catherine O'Hara, Jeff Daniels
Apie filmą: tai vienas iš TŲ filmų... Jam nieko nepridėsi ir nieko neatimsi, nes viskas turi prasmę filme, agalvota iki paskutinės dėtalės, kuri gali turėti įtakos siužeto ar veikėjų charakterio dėstymui bei savaime aišku, įtaką žiūrovui. Drąsiai galima teigti, kad ši komedija (dramos žanras tik kaip kokybės etiketė) šiais metais nustebino mane labiausiai kartu su „World‘s greatest dad“, kur lyg kažkas būtų užmiršęs subtilaus humoro galią ir staiga atrado iš naujo su nauju polėkiu. Ne vieną kartą nuoširdžiai jaukiuosi, kvatojau ir liūdėjau, o kelios citatos iš filmo vis dar skrajoje mano mintyse nors praėjo geras mėnuo po filmo, bet vis dar jaučiu, kad jį stebiu. Filmas paliečia daug skaudžių temų kaip tėvystė, įsivaikinimas, lemtingų sprendimų priėmimas ir žinoma, pamoka, kad viskas mūsų gyvenime priklauso kaip mokėsime reguoti į iškilusius kėblumus, kas lems tolimesnius veiksmus (kalbant apie dviejų žmonių santykius). Jeigu esatę pratę prie lėkšto, netikėtumu (kalbant apie kontrastingą veiksmą neatitinkantį esamo scenarijaus) ir pop kultūriniu humoru pasižyminčio filmo – ne į tas duris beldžetės. Bet! Jeigu įsileidžiate filmą į savo pasaulį, leidžiate jam papasakoti savo istoriją, neteiset, suprantate ir esate pasiryžę ramiai praleisti vakarą – griebkte ir nepasigailėsite

Foto-kelionė (Nida 2009)

2009-09-22T23:43:00.001-07:00

Kaip ir kiekvienais metais, vyko Lietuvos fotomenininkų sąjungos seminaras. Kadangi į šį seminarą nuvykau pirmame kurse ir antrame, norėjau tęsti tradiciją ir prasitesiau savo atostogas. Kaip ir visada fotografavau tik gal kiek kitaip... (matysite tai fotografijose). Ši juodai baltų fotografijų serija gal kiek sumaišyta, nes visos grafinės/vienišos fotografijos turėtų būti gale kaip atsvaras visos serijos pradžios pamišimui. Tuo norėjau perteikti kiekvieno fotografo pasimetimą, kai atvyksti į nuostabę vietą ir tavo žvilgsnis klaidžioje po debesis, stebi kur baigiasi horizontas, lenkiesi visus, o po to mėgini viską sudėti į vieną kadrą, tad ir fotografijoje atsispindi ši atmosfera. Bet praėjus kažkokiam laikui, nurimsti, pradedi ieškoti atskirų daiktų stengdamasis išskirti tam tikrą objektą iš aplinkos ir galų galia fotografas apsipranta, nusiramina - rami rami melancholija

Foto (makro fotografija)

2009-08-27T00:44:00.000-07:00

Klasikinis makro apibrėžimas reiškia, kad yra vaizduojamas objektas iš labai arti. Tikra makro fotografija yra kai dirbama ties 1:1 santykiu ar arčiau , kai vaizdas juostoje yra tolygus ar didesnis fotografuojamo objekto dydžiui. Tikslus makro fotografijos apibrėžimas yra kada sritis nuo tikro dydžio juostoje (1:1) iki dešimties kartų padidinimo juostoje (10:1) . O sritis nuo 1:10 (1/10 tikrojo dydžio juostoje) iki 1:1 juostoje iš tikrųjų turėtų būti vadinama "stambaus plano" (close-up) fotografija.

Mane visada žavėjo ši fotografijos sritis, kadangi ji leidžia pažinti visai kitą pasaulį negu paprastas žmogus žino. Vien kėlimasis ankstyvą rytą kol dar saulė nepakilo turi savos magijos... Tik apsigyvenęs Vilniuje po vasaros pertraukos tuoj pat puoliau į makro fotografijai tinkamus laukus ir štai kelių dienų rezultatai

Filmai (district 9)

2009-08-25T04:04:00.000-07:00

District 9 (2009)
Traileris
Žanras: Veiksmo, drama, sci-fi, trileris
Veikėjai: Sharlto Copley, Jason Cope, Nathalie Boltt
Apie filmą: Dar vienas filmas, kuris skiriasi nuo tokio žanro brolių ir seserų. Pradžioje filmo ir keliais momentais filmo metu visi faktai pateikiami kaip dokumentinis filmas apie vykusius/vykstančius veiksmus prieš ateivių rasę, kuri buvo priversta apsigyventi žemėje. Kadangi ateivių buvo labai daug, juos apgyvendino stovykloje, kurią laikui bėgant sumilitarizavo ir pavadino District 9, tad atvykėliai tapo kaliniais ir priversti gyventi apgailėtinomis sąlygomis pardavinėdami savo ginklus vietiniai gaujai taip gaudami maisto. Čia nėra super herojaus, kuris išgelbsti suniokodamas viską kas gyva aplinkui save ir net atvirkščiai, pagrindinis veikėjas, kuris filmui įpusėjus tampa vienu ieškomiausias žmogus pasaulyje, neturi tokio filmo žanrams herojui būdingų savybių. Wikus Van De Merwe buvo paskirtas pagrindiniu žmogui, kuris atsakingas už ateivių iškeldinimu į kitą koncentracijos stovyklą (toliau nuo civilizacijos), tačiau vienoje iš lūšnų jis aptinka ateivių sukonstruotą aparatą, kuriame keistas skystis, kuriuos jis apsipurškia. Kas vyksta su mūsų pagrindiniu veikėju teks išsiaiškinti patiems. Filmas sudaro daugiau klausimų negu duoda atsakymų, tad pažiūrėjus filmą dar ilgai nepaliks jūsų minčių

Filmai (Pontypool)

2009-08-25T03:41:00.000-07:00

Pontypool (2008)
Traileris
Žanras: siaubo trileris
Veikėjai: Stephen McHattie, Lisa Houle, Georgina Reilly, Hrant Alianak
Apie filmą: Tai vienas iš tų siaubo filmo, kuris nėra lėkštas pagal scenarijų, tačiau atliktas labai prastai. Mintis yra išskirtinė – visai kitoks požiūris į „zombių filmus“, tačiau kartais atrodė jog aktoriai nevykusiai improvizavo, nes absoliutūs nušokimai nuo esamos situacijos. Ir tokie menki dalykai sugadina visą filmą, tačiau nevertinant aktorių darbo, filmas tikrai įdomus bei pasikartosiu dar kartą, išskirtinis. Veiksmo šiame filme labai mažai – didžioji dalis veiksmo vyksta radijo stotyje, kur pagrindiniai trys veikėjai veda ankstyvo ryto programą, kai staiga gauta žinia apie vykstančias riaušes. Gan keistas jausmas žiūrėti filmą ir įsivaizduoti šiurpius momentus pasitelkiant tik žmogaus žodžiais kitapus telefono, bet tai ir yra tas kitoks požiūris. Nors dauguma išduoda kokia liga, tačiau paliksiu jums patiems išsiaiškinti ir šiek tiek nustebti, nes šį kartą nesprogo jokia gamykla ar pasklido keistas virusas. Jeigu jau ryžotės šiam filmui, nepasigailėsite pasigarsinę kolonėles...

Flmai (The boat that rocked)

2009-08-20T09:55:00.000-07:00

The boat that rocked (2009)

Traileris
Žanras: muzika, komedija, romantika, drama

Veikėjai: Bill Nighy, Kenneth Branagh, Philip Seymour Hoffman, Nick Frost, Rhys Ifans, Rhys Darby, Chris O'Dowd, Tom Wisdom,

Apie filmą: Filmas nukelia į 1960-tuosius ir ten palieka... Kaip tik šiuo metu klausausi šio filmo garso takelį, kuris subtiliai pritaikytas filme. Muzika naudojama ne tik emocijoms sukurti, bet ir kuria atskirą istoriją. Pats filmas yra sukurtas remiantis tikra istorija tik laivo pavadinimas „Radio Caroline“. Visa radijo stoties buvimo jūroje priežastis yra ta, kad išvengiamas licencijos gavimas, ko tų laikų Didžioji Britanija nebūtų leidus, nes vyriausybės nariai buvo džiazo mėgėjai bei stengėsi uždrausti rock‘o muzikos transliavimą. Filmas ir susideda iš dviejų dalių – veiksmas vykstantis laive bei veiksmas vykstantis krante. Manau, kad tai puikus būdas atkurti istorinius įvykius. Kiekvienas aktorius šiame filme puikiai atliko savo rolę, visi veikėjai skirtingi kaip diena ir naktis, tačiau juos vienija muzika, o muzika tikrai su siela...

Fotografija (Infraraudonoji fotografija)

2009-08-20T09:40:00.000-07:00

Infraraudonoji (kitaip dar trumpinama IR) fotografija yra viena iš tų sričių, kur reikia kantrybės, žinių ir ryžto, kad padaryti kokybišką bei akiai malonę fotografiją. Ši fotografijos sritis leidžia padaryti unikalią fotografiją, užfiksuojant tai, ko su paprasta technika neužfiksuosi, o plika akimi – nepamatysi. Nors šiuo metu gan sunku įsigyti IR fotografijai skirtų specialių juostų, yra kitų, kur kas pigesnių, bet neprastesnį rezultatą padedančių gauti, priemonių, kurios mane ir sudomino. Savo darbams naudojau HOYA R72 (58mm), kuris praleiždia tik nuo 720mm šviesos spektre esančius spindulius). Štai kelios naujausios fotografijos su palyginimais be ir su IR filtru

Filmai (World's greatest dad)

2009-08-18T10:38:00.001-07:00

World's greatest dad (2009)
Traileris
Žanras: Komedija, drama
Veikėjai: Robin Williams, Daryl Sabara, Henry Simmons, Evan Martin
Apie filmą: Visada buvau Robin Williams, kuris yra pagrindinis šio filmo veikėjas, gerbėjas. Sakydamas, kad jis yra pagrindinis veikėjas iš dalies darau klaidą, nes įpusėjus filmui viskas pasikeis nors turbūt man to nepaminėjus vis viena jį laikytumėte pagrindiniu veikėju, tačiau kodėl nenoriu išduoti – teks patiems. Filmas yra apie rašytoją, kuriam viskas nesisekė (mokykloje vos keli moksleivei ėjo į jo poezijos paskaitas, jo knygas vis atmesdavo, mergina palaiko šiltus santykius su gražuoliu kolega, o sūnus jo nekenčia), bet iki tam tikro momento, kuris pakeitė jo gyvenimą... Oficialiai tai komedija, tačiau drįsau prirašyti dramos žanrą... Kodėl? Pažiūrėkit ir suprasit, o jeigu nesuprasite – ne tą filmą žiūrėjote. Tai tikrai nėra filmas, kuris skirtas visiems. Na, jis skirtas visiems, bet ne visiems patinka ironija, juodas humoras ar komiška gyvenimo tiesa, kuri man primena George Carlin mintys - iš pat pradžių juokinga, tačiau vėliau susimąstai ir juokiesi ne iš juokelio, bet iš formos, kuria buvo pateikta gyvenimiška tiesa bei pastebėjimo. Jeigu reiktų trumpai apibūdinti šį filmą, reiktų paminėti, kad tai rimtai komiška drama. O jeigu vienu žodžiu - tobula

Filmai (Grace)

2009-08-16T07:14:00.000-07:00

Grace (2009)
Traileris
Žanras: Drama, trileris, siaubo
Veikėjai: Jordan Ladd, Gabrielle Rose, Samantha Ferris, Stephen Park, Serge Houde
Apie filmą: Nors oficialiai tai drama, trileris, siaubo filmas, pridėčiau dar vieną – psichologinis, nes praktiškai šis filmas tik savo psichologiniu efektu yra vertas dėmesio. Manau, kad šį filmą sunkiausia žiūrėti visoms moterims, o ypač nėščioms. Kad per daug neišduoti, pasakysiu tik tiek, kad būtybei, kuri gimė reikia specialių sąlygų... Veiksmą išskirčiau į tris dalis – pirmasis vykstantis kūdikio mamos namuose, antrasis – pagrindinės veikėjo vyro mamos namuose, o trečiasis Madeline Matheson gydytojos privačioje klinikoje. Negalėčiau duoti šiam filmui aukščiausio įvertinimo dėl vienos priežasties – mintis įdomi, pateikta subtiliai, nestandartiškai, tačiau per mažai palikta laiko siaubui... Per ilgai viskas tęsėsi, tikrai galima buvo išpešti iš šio filmo nors gal šiek tiek per daug masiškai galvoju, nes šis filmas turbūt nebuvo kurtas statistiniam žiūrovui. Tiems, kas nori pilno veiksmo siaubo filmo, geriau mėginkite tokias klasikas kaip „The thing“, „Friday the 13th“, „Freddy Krueger“. Tačiau jeigu patinka, kai filmas veikia iš vidaus, „Grace“ jums bus kaip tik

Filmai (State of play, The boat that rocked)

2009-08-15T08:01:00.000-07:00

Filmai, kaip ir fotografija yra neatskiriama mano gyvenimo dalis, o ir kiekvienas yra matęs bent vieną filmą per savo gyvenimą, tad nusprendžiau pasidalinti gerais ir blogais filmais, kuriuos peržiūrėjau su malonumu arba vien dėl tos priežasties, kad gaišau laiką siųsdamas. Kadangi jau ne vienas filmas buvo patekęs į mano akiratį būtų tikrai sunku imti ir visus aprašyti, todėl nusprendžiau aprašinėti pačius naujausius filmus, kuriuos peržiūrėjau. Pradėsiu nuo dviejų filmų. Vieną iš jų baigiau ką tik žiūrėti ir jau siunčiuosi OST (filmo garso takelį), o kitas buvo filmas prieš miegą, tačiau kaip ir pastarasis, paliko labai gerą įspūdį. Taigi, pirmasis:

State of play (2009)
Traileris
Žanras: Trileris, drama, kriminalinis
Veikėjai: Russell Crowe, Ben Affleck, Rachel McAdams, Helen Mirren, Jeff Daniels
Apie filmą: Iš karto perspėju, kad tai tik mano nuomonė, kurios nebūtina paisyti. Turbūt daugumai jau pabodę tokio žanro filmai, nes reikia pripažinti, tikrai daug jų prikurta. Tačiau pažiūrėjus šį apima nuostalgija tų gerų laikų, kai rodos visi filmai buvo originalūs. Jau vien aktoriai verti dėmesio - nepriekaištinga vaidyba, subtiliai perteikta savita vaidyba, kas filmo veikėjų charakteriui davė tos klasikinės gaivos jausmą. Nuo pat pirmų minučių filmas prikaustė mane, nes veiksmas vyko veiksmui ekrane nevykstant, bet jis vyko mano viduje minčių pavidale mėginant nuspėti kuo visa tai baigsis. Ir kai jau rodos viską žinai, nauji faktai sugriauna tavo sukurtą pabaigą. Žiūrint šį filmą grįžti į tokių filmų kaip "Beautiful mind" atmosferą. Tiesa, Benui Aflekui neskirčiau oskaro kaip kad filme "Good will hunting", tačiau jis turėjo šiame filme savo momentų... Jeigu žiūrėjote "Fahrenheit 9/11" tai suprasite, kad "State of play" yra paremta tikrais faktais. Bet-tačiau, paliksiu faktus sužinoti patiems - neatimsiu šio malonumo

Kelionės (Kėdainių miesto šventė 2009)

2009-08-09T09:53:00.000-07:00

Nuotraukos

Kaip ir kiekvienas žmogus ar bet kokia gyvybės forma, taip ir miestai turi savo gimimo datą. 637 - tiek mūsų senuoliui metų ir 21 iš jų augau kartu (neskaitant tų metų kol susiprotėjau koks tai miestas). Pasak organizatorių, šie metai rekordiniai, nes net 120 tautodalininkų ir prekeivių tupinėjo savo palapinėse mėgindami parduoti savo triūsą maksiminių produktų pertekusių žmonių būriui (na, būtent taip neminėjo, tačiau faktas - jų buvo rekordiškai daug). Miesto, kaip ir ledų šventė yra neatskiriama kėdainiškio vasaros dalis. Gaila, kad vadinamieji tautodailininkai kičiniai, nes dalį jų jau buvau sutikęs Vilniuje pardavinėjančius tuos pačius gaminius (tiesa, šukuosenos per pusmetį pasikeitė). Kaip ir kiekvienoje šventėje, pasigedau keistuolių, kurie džiugintų savo naturaliu linksminumu, kuris paprastomis dienomis tiesiog kvailumas. Žmonės už prekystalio niekuom nesiskyrė nuo šnirinėjančiųjų kitąpus. Senamiesčio aplinka šiek tiek gelbsti mugę išlaikydama savotišką autentiškumą, bet gerai pagalvojus, bet kokia aplinka yra autentiška... Vis dėl to kelis kartus apsukus apžvalgos ratus per prigrustus dirbtinius labirintus, aptikau kelis įdomius asmenis, kurie traukia ne savo šypsena, bet vidine energija kas verčia traukti piniginę bei kelti fotoaparatą prie akies, bet tik vienas žmogutis buvo toks nuoširdus, kad nesinorėjo palikti, o juk moteriškė pardavinėjo tik akmenukus ("tik" eiliniam žmogeliui) su nuostabiais detaliais piešinukais, kurie, ne kaip dauguma aplinkui buvusių produktų, buvo unikalūs. Tačiau prekiautojai nebuvo vienintelis mano dėmesį patraukęs fotografavimo objektas. Tiesa sakant, jų gaminiai labiau domino, tad didžiąją dalį praleidau lankstydamasis prie prekystalio stengdamasis kuo mažiau įtraukti patį prekeivį į kadro kompoziciją. Tačiau, kaip ir kiekvienas dalykas, šventimas nėra amžinas, tad vėliau buvo apleista Rinkos aikštė bei visi persikelė į senąjį naujai atrestauruotą ir naujam gyvenimui prikeltą parką, kur dieną užbaigė įvairūs garsūs operos solistai bei kaip visada įspūdingi fejerverkai

Nuotraukos

Kelionės (Obuolių kelionė)

2009-08-07T11:24:00.000-07:00

Nuotraukos

Šią vasarą atlikau dvi didingas keliones. Ne ne, jos nebuvo tokios didelės kaip kad kelionė aplink pasaulį ar net Lietuvą. Hehe, net aplink Kėdainius kelionė būtų didesnė. Tai dvi kelionės, kurios mažos, bet didelės savo svarbumu man pačiam. Taip, aš neradau jokių lobių, o ir nuotraukos nėra pačios geriausios, tačiau radau dalelę ramybės nekasdienėje aplinkoje sukeldamas savyje norą keliauti tolyn, kažko ieškoti apsimesdamas, kad obuoliai yra mano tikslas. Pirmoji kelionė buvo "Rapsų kelionė", tačiau ji buvo kiek seniau ir aprašyta, todėl susitelksiu ties obuoliais.
Tai buvo paprasta diena. Niekuom nepasižymėjo, dangus maloniai debesuotas, šiek tiek vėjo, bet su saiku, saulutė vis paguosdavo žmonių galveles, todėl beveik visą dieną praleidau namie prie kompiuterio nematydamas reikalo eiti laukan. Tačiau nesugebėjimas rasti savyje ramybės, privertė griebti savo juodąjį draugužį, kuris rinko dulkes sandeliukes ir ant kupros užsimetęs kuprinę su fotoaparatu patraukiau laukan. Iš padžių nežinojau kur, bet vos tik dviračio padangos lietė žemę, instinktyvei patraukiau miškų link, kur seniai besilankiau. Keletas paikų peizažų riedant per laukus ir štai aš jau nusukau tiesiai į mišką, kur anksčiau visada baigdavau savo kelionę, tik šį kartą nusprendžiau apžiūrėti teritoriją atbulai. Laukus ir mišką skyrė labai linksmas takelis, kurį įveikti mėginau ne vienas - mane prisivijo diedukas su motoriniu dviračiu, tad pasijutau kaip mažas vaikas prisigalvodamas, kad mane vejasi, tad per visus griovius šoviau kaip kulka (turbūt tik aš vienas vaikystei taip darydavau, kad būtų linksmiau kažkur eiti...). Pagaliau radęs posūkį, atsiradau stovyklavietėje, kurią kažkada pasiklydęs radau bei apsižvalgęs aplinkui, nupuškavau tolyn į miško gilumą, kur mane pasitiko labai rimtai nusiteikusių uodų būrys. Šiek tiek pavarinėjus per bruzgynus ir išliejus gerą stikliuką prakaito, apsisukau ir jau galvojau lėkti namo, bet kažkas mane sustabdė... Tai buvo obelis, kuri patraukė mano žvilgsnį savo obuoliukais, o šalia buvusi slyva tik viską palengvino. Numetęs dviratį į pievas pradėjau gardžiuotis vieninteliu maistu, kurį tą dieną nuo pusryčių gavau. Viskas gal būtų tuo ir pasibaigę (obuoliai, slyvukai, laukai, namai), bet mažas drugelis nutūpęs ant mano dviračio sėdynės laba keistai nuramino mane lyg pati gamta kviestų mane dar šiek tiek pasisvečiuoti, tad nusprendžiau aplankyti visas žinomas obuolių buvimo vietas. Pasisukinėjes aplinkui ir prisiskynęs tašiuką obuolių patraukiau į namų pusę, bet kadangi aš visada stengiuosi negrįžti tais keliais, kuriais atvykau, nusukau ir padariau labai didžiulį ratą, į kurį įėjo dalis kelio iki mano special place bei valymo irenginiai. Žinoma, kai atėjo metas tiesiog nusukti prie valymo įrenginių neiškentėjau ir padariau dar vieną kvailoką, bet man ne, žingsnį - važiavau visu greičiu pirmyn ir nulėkiau žvyrkeliu nuo kalno tolyn ir tolyn iki karjierų, kur nulėkęs nuo savo dviračio pasimėgavau absoliučia tyla, kurią gadinau savo šnirinėjimu ir fotoaparato užrakto spaudijimu. Pasisotinęs naturalios be jokių koncervantų ramumos, atsiradau apleistuose valymo įrenginiuose, kur sukaupęs visą savo kvailumą, pradėjau šnirinėti juose, kišdamas savo aparatą į tamsiausius užkampius. Po to tiesiog namo... Tą dieną aplankiau keturias man mielas vietas bei suvalgiau gerus du kilogramus obuolių nors dalį iš jų tik ragavau tikrindamas ar dar ne metas. Pasirodo, kad obuoliai kaip ir aš - ne visada skanūs, tad reikia šiek tiek duoti laiko

Nieko kito kaip eh

2009-08-05T02:44:00.000-07:00

Nea, nepadariau klaidos rašydamas pavadinimą nors šiaip dažnai darau klaidų, tad nenustebkite - toks jau aš, netobulas, esu. Eh yra prancūzų kalba labas. Taiva-gi-sia-gi-aha, nezinau ar kas nors be manęs skaitys mano rašlevones (kurios pasižymi nuošidžiomis gramatikos ir dažnai net logikos klaidomis), bet here I am, writing and not regreting it. Kadangi esu fotografas, labai daug teksto nesitikėkit, nors karts nuo kartelio brukštelėsiu kelias mints dienoraščio tipo.

Kadangi nėra kas veikti. manau metas pirmąjai nuotraukai